Kai man buvo šiek tiek daugiau nei trisdešimt, pirmą kartą parašiau laišką sau. Tuomet net negalėjau įsivaizduoti, kad tai taps mano viso gyvenimo tradicija.
Gyvenimas atrodė per daug audringas, kartais nesuprantamas ir pernelyg sudėtingas. Nežinojau, kaip susitvarkyti su visais klausimais ir baimėmis, kurios siautė viduje.
Pirmajame laiške išliejau viską, ką negalėjau pasakyti net artimiausiems: abejonės, viltys, neišsakytos svajonės. Parašiau jį ir padėjau į dėžę, giliai į spintą, galvodama, kad galbūt kažkada jį vėl perskaitysiu. Tuo metu net nesitikėjau, kad po dešimtmečių sėdėsiu su visa dėže tokių laiškų.
Nuo tada kiekvienų metų pabaigoje, gruodžio mėnesį, atsisėsdavau prie stalo, pasiimdavau popieriaus lapą ir rašydavau dar vieną laišką sau. Iš pradžių tai atrodė keista, beveik naivu.
Kas galėtų pagalvoti, kad laiškų rašymas sau taps savotišku ritualu, mažu langeliu į sielą? Laikui bėgant, tapau atviresnė. Kiekviename laiške apibendrindavau metus, apmąstydavau klaidas, nusistatydavau tikslus. Rašiau patarimus, palaikymo ir kartais priekaištus. Dalindavausi tuo, apie ką negalėjau kalbėti su kitais.
Metai bėgo, ir mano laiškų dėžė vis pilnėjo. Vienu iš sunkesnių gyvenimo momentų, kai man buvo apie keturiasdešimt, rašiau, kad pavargau kovoti už artimųjų dėmesį ir meilę, pavargau nuo to, kad mano pastangos lieka nepastebėtos.
Tuo metu patyriau krizę su vyru ir man atrodė, kad mūsų santuokos išgelbėti jau nebepavyks. Rašiau, kad reikia išlikti stipriai, kad reikia prisiminti, kodėl visa tai ištveriu, bet taip pat prisipažinau, kad pavargau būti stipri. Šie laiškai tapo mano draugu, kuriam galėjau išsakyti viską be baimės būti teisiama.
Po kelių dešimtmečių, šiais metais man sukako 58. Neseniai ištraukiau seną dėžę, padengtą dulkėmis ir prisiminimais, ir nusprendžiau, kad laikas perskaityti šiuos praeities laiškus. Laiškai buvo įvairių formatų: kartais tai būdavo mažos užrašų knygelės, kartais ilgos išpažintys. Vieną po kito atverdavau laiškus, skaitydama žodžius tos, kuria kažkada buvau, tarsi susitikdama su užmirštomis savo dalimis.
Pirmoji reakcija – lengvas liūdesys, sumišęs su nostalgija. Šypsojausi, skaitydama, kaip 35-erių metų aš rašiau apie ateitį, apie drąsius planus ir siekius. Tačiau netrukus suvokiau, kad šie laiškai – ne tik prisiminimai. Tai mano gyvenimo portretai, taip pat mano kelio atspindys.
Vienas laiškas ypač mane sujaudino. Jis buvo parašytas, kai man sukako 40 metų. Tuo metu patyriau krizę, kovojau už savo santuoką, kūriau karjerą, auginau vaikus ir stengiausi neprarasti savęs.
Ten buvo eilutės, kurios mane iki širdies gelmių sukrėtė: „Tu nusipelnei laimės ir ramybės. Leisk sau mylėti ir būti mylima be aukos.“ Tuo metu jau supratau, kad reikia labiau vertinti save, tačiau mano auka buvo stipresnė. Dabar, skaitydama šiuos žodžius, suvokiau, kiek daug metų prireikė, kad tikrai juos priimčiau.
Kitame laiške, kai man buvo 50, rašiau, kaip pradėjau džiaugtis mažais dalykais. Pasakojau sau, kaip mėgaujuosi rytinėmis pasivaikščiojimais, kaip mokausi vertinti akimirką. Rašiau apie tai, kaip džiaugiuosi pirmaisiais pavasario žiedais, kavos kvapu ryte, net trumpais susitikimais su vaikais, kurie jau gyveno savo gyvenimą.
„Jei nesimokysi džiaugtis šiais paprastais dalykais, vieną dieną suprasi, kad gyvenimas prabėgo pro šalį.“ Tuo metu jau numaniau, kad gyvenimas nėra didžiuose pasiekimuose, o šiose paprastose akimirkose.
Dar vienas laiškas, parašytas sudėtingu skyrybų laikotarpiu, kai man buvo apie 45-eri, mane sukrėtė iki ašarų. Rašiau sau, kad reikia paleisti skausmą, kad negalima laikytis to, kas jau seniai prarado prasmę. Stengiausi save palaikyti, tačiau taip pat jautėsi kartėlis dėl supratimo, kad viskas, ką kūriau, sugriuvo. Tačiau būtent šios eilutės tapo man priminimu, kad visada buvau stipresnė, nei maniau.
Dabar, sėdėdama prie stalo, suvokiu, kad šie laiškai – ne tik mano mintys ir išgyvenimai. Tai dialogas su pačia savimi, tai pokalbis, kurį vedžiau su kiekvienu savo gyvenimo etapu.
Jie padeda man pamatyti ne tik savo klaidas, bet ir tą kelią, kurį nuėjau. Šie laiškai sugrąžino man dalis manęs, kurių galbūt pamiršdavau, judėdama pirmyn.
Dabar, kai man jau beveik 60, rašau sau naujus laiškus, bet jau su kitu požiūriu. Dėkoju sau už viską, ką sugebėjau įveikti, už klaidas, kurios padėjo tapti išmintingesne, ir už džiaugsmo akimirkas, kurios pripildė mano gyvenimą prasme. Jau nebijau rašyti sau, kad būti laiminga – tai teisė, kurios nusipelniau.
Neseniai dar kartą parašiau laišką sau, ir šįkart jis buvo kupinas ne ateities svajonių, o dėkingumo už kiekvieną pragyventą dieną.
