Kai kurie dalykai ypač giliai suprantami palyginus. Vertinkite tuos, kurie jūsų laukia namuose…
Kai ištekėjau, pradėjau skambinti į duris. Savo duris. Savo buto duris. Tas pačias duris, kurias visada atsidarydavau raktu, nuo pat pirmosios dienos, kai persikrausčiau. Žinoma, ten buvo skambutis, tačiau juo beveik niekas niekada nesinaudojo. Mama turėjo atsarginius raktus. O daugiau beveik niekas pas mus neateidavo.
Namo aš parsirasdavau vėlai vakare. Kaimynai buvo įsitikinę, kad aš dirbu „mergina pagal iškvietimą“.
Atvykstu vėlai ir atveža mane skirtingi vyrai.
Vyrai išties buvo skirtingi. Taksistai. O dirbau aš „redaktore pagal iškvietimą“. Paršliauždavau pavargusi po darbo ir griūdavau veidu į pagalvę. Kokie ten klientai, tfu, tai yra, svečiai?
Aš pripratau prie to, kad manęs niekas nelaukdavo. Nebūdavo kam atidaryti durų. Tik katei.
Tačiau ji nemokėjo. Dėl to aš ypatingai nesikankinau, tiesiai pasakysiu. Įpratau ir tyliai džiaugiausi: gerai – jokių siurprizų, tyla ir ramybė. Ko dar reikia?
Ir štai aš ištekėjau ir netikėtai, be visų kitų malonumų, atradau dar vieną: skambinti į duris.
Vyras dirbo namuose. Todėl grįžusi aš skambindavau. Kartais tai nutikdavo kelis kartus per dieną.
Din-dilin. Din- dilin. Din-dilin.
– Kodėl tu atitrauki žmogų nuo darbo? – piktindavosi mama. – Tu juk turi raktus!
– Tu nesupranti. Tai toks malonumas, kai kas nors atidaro.
Aš melavau. Tai buvo ne šiaip malonumas. Tai buvo laimė. Žinoti, kad už šių durų tavęs kažkas laukia.
Din-dilin. Din-dilin.
Girdėti žingsnius, matyti, kaip spynoje pasisuka rankas, trakšteli rankena…
Din- dilin.
Matyti džiaugsmą akyse, šypseną, suprasti, kad vienas žmogus džiaugiasi tavimi ir ilgėjosi, net jeigu tu buvai išėjusi duonos.
Din-dilin.
Jeigu jūs ilgą laiką negyvenote vieni, nieko apie tai nežinote.
Kartais vyras atidarydavo duris ramiai, imdavo iš manęs krepšį, padėdavo nusirengti paltą, apkabindavo ir trindavosi savo barzda į mano skruostą. Kartais turėdavo daug darbo, būdavo prisijungęs prie skype, todėl darydavo iškalbingus gestus rankomis, greitai pakštelėdavo į nosį ir bėgdavo dirbti toliau. Tačiau tai nieko nekeitė. Aš jau buvau susižavėjusi, kaip žmogus su chronišku tonzilitu, galiausiai paragavęs ledų.
Svarbiausia – nė karto, nė kartelio jis nesupyko, nepsichavo ir net nepaklausė:
– Tu ką, raktus pamiršai?
Lyg suprastų, kad ne raktuose čia esmė.
Taip ir buvo.
Taip ir liko.
Taip ir bus.
Aš linkiu jums jūsų gyvenime tik dviejų dalykų – sveikatos ir to, kad namuose jūsų kas nors lauktų.
Viso kito jūs patys sau prisisvajosite ir pasieksite.
