Kokių tik stebuklų gyvenime nebūna ir kai kuriuos jų kuria pats žmogus savo gera širdimi ir gerais poelgiais. Taip buvo ir Elenos atveju. Jaunos moters gyvenime viskas buvo gerai.
Ir du sūnūs, ir mylintis vyras, tačiau netikėtas susitikimas su maža ligota mergaite visiškai ją pakeitė. Kai tik Elena pamatė Onutę, ją lyg žaibas trenkė – tai mano vaikas. Nuo šių minčių ji nebegalėjo išsivaduoti.
Vaikas gyveno vaikų namuose. Jį buvo galima priimti į šeimą, tačiau tam reikėjo praeiti gausybę biurokratinių procedūrų.
Tačiau įsivaikinti našlaitį – tai tik vienas žingsnis. O esmė tame, kad Ona turėjo rimtų sveikatos problemų.
Ji ne tik nieko negirdėjo, bet ir buvo akla. Tačiau Elenos tai nesustabdė. Ji nusprendė, kad tikrai paims mergaitę ir padarys viską, kas įmanoma, kad ją išgydytų.
Įvyko rimtas pokalbis su vaikų namų direktore. Pikta moteris įspėjo Eleną, kad mergaitė turi problemų, kad išspręsti jas bus pakankamai sunku. O neskubant forminti dokumentų ir palaukus, po mėnesio bus galima gauti neįgalumą. To Elena negalėjo tverti. Ji sušuko, kad jos dukra ne invalidė!
Moteris spėjo, kad vaikų namuose specialiai nebuvo imamasi jokių bandymų gydyti, kad būtų galima gauti papildomą palaikymą iš valstybės. Ten tokių vaikų su sulaužytais likimais ir sveikatos problemomis daug. Ten daug, o štai pas Eleną Ona viena ir ji jos niekam neatiduos.
Mergaitę ji, kaip ir norėjo, pasiėmė. Prasidėjo tyrimai, diagnozės, pasiruošimas operacijai.
Vyras nepritarė Elenos pasirinkimui, susirinko daiktus ir išėjo. Bet svarbiausia tai, kad mergaitė, dukrelė buvo šalia ir tai užėmė visas jaunos moters mintis ir laiką.
Pastangos nebuvo veltui. Mergaitė pradėjo laikyti galvytę, šypsotis. O kartą atėjo kurjeris ir paskambino į duris. Nuo šio garso vaikas pravirko, o Elena nusijuokė. Girdi! Vadinasi girdi!
Reikia judėti toliau ir viskas būtinai pavyks. Dabar laukė rimta regėjimo atstatymo operacija. Chirurgas pasakė, kad katarakta įgimta, kad laikas buvo neatleistinai uždelstas ir operacija turėjo būti atlikta ankstyvesniame amžiuje. O dabar yra rizika, kad nervas pilnai atrofavosi ir belieka melstis Dievui. Ir Elena meldėsi.
Operacija baigėsi. Vaikas gulėjo lovelėje su tvarsčiais ant akių. Atėjo laikas nustatyti rezultatą. Chirurgas pradėjo lėtai nuiminėti tvarsčius, o mama sėdėjo užgniaužusi kvėpavimą.
Kai procedūra baigėsi, mergaitė pažvelgė į šviesą ir prisimerkė. Iš pradžių buvo sunku pagauti fokusą. Dar veikė narkozė ir akytės bėgiojo. Vaikas nužvelgė kabinetą, žvilgsnis sustojo ties mama ir jis nusišypsojo. Ona matė šį pasaulį pirmąkart gyvenime. Ji matė! Tai buvo pati tikriausia pergalė.
Dabar Elena turi draugišką šeimą – du sūnūs ir dukrelė, jos mergaitė Onutė, kurios ji niekam neatiduos. Dievas išgirdo maldas, o gydytojai profesionaliai atliko savo darbą.
Galima sakyti, kad tokia istorija išgalvota. Tokių „pasakų“ dėka žmonės tiki, kad gyvenimas būna gailestingas. Bet istorija iš tiesų reali. Ir žmonės iš tiesų ima iš vaikų namų svetimus vaikus ir stato juos ant kojų. Ne dėl padėkų ir ne dėl to, kad taptų herojais aplinkinių akyse, o tiesiog. Tiesiog todėl, kad kitaip negali.
O kaip jūs manote, tokios istorijos nutinka iš tiesų ar tai paprasčiausias pramanas? Kaip jūs elgtumėtės Elenos vietoje?
