Toje pačioje įmonėje dirbame kokius aštuonerius metus. Ne draugai — kolegos. Normalūs darbiniai santykiai. Kartais kartu pietaujame, kalbamės apie darbą, kartais apie gyvenimą. Pažįstu jo žmoną — kelis kartus mačiau ją įmonės vakarėliuose. Maloni moteris. Atrodo, jie susituokę kokius dvylika metų.
Praėjusį pirmadienį skridau į komandiruotę. Ankstyvas skrydis — penktą ryto oro uoste. Stovėjau registracijos eilėje, žiūrėjau į telefoną.
Pakėliau galvą — ir pamačiau jį.
Kolega stovėjo prie kito registracijos langelio. Su nedideliu krepšiu. Vienas. Norėjau jį pašaukti — pakėliau ranką.
Jis mane pamatė pirmas. Žvilgsnis buvo — akimirką — sutrikęs. Paskui priėjo. Pasisveikino. Paklausiau — kur skrendi. Jis pasakė — darbo reikalais. Trumpai, be smulkmenų.
Pasikalbėjome kokias tris minutes. Tada jis pasakė — klausyk, niekam nesakyk, kad matei mane čia. Ypač žmonai. Aš pats jai pasakysiu — tik vėliau.
Nustebau. Bet pasakiau — gerai.
Išsiskyrėme — skirtingi išėjimai.
Komandiruotėje apie jį negalvojau. Grįžau trečiadienį. Ketvirtadienį susidūrėme biure — jis linktelėjo man kaip įprasta. Aš linktelėjau atgal. Viskas normalu.
Penktadienio vakarą man paskambino nepažįstamas numeris.
Moteriškas balsas. Ji prisistatė — kolegos žmona. Atpažinau ją iš balso dar prieš jai prisistatant.
Ji paklausė — ar mačiau jos vyrą pirmadienio rytą.
Sekundę tylėjau.
Paskui pasakiau — o kas nutiko.
Ji pasakė — jis dingo. Nuo pirmadienio. Neatsako į skambučius. Darbe pasakė, kad pasiėmė laisvą dieną. Namuose jo nėra. Nežinau, kur jis.
Stovėjau prie lango. Už lango temo.
Dingo nuo pirmadienio. Pasiėmė laisvą dieną — vadinasi, planavo. Paprašė manęs tylėti.
Penkias dienas jo žmona nežino, kur jis.
Pasakiau — taip. Mačiau jį pirmadienio rytą oro uoste.
Ji sekundę tylėjo. Tada tyliai paklausė — jis buvo vienas.
Pasakiau — taip. Vienas.
Ji atsiduso — buvo girdėti, kaip atsiduso.
Tada paklausė — ar jis ką nors sakė. Kur skrenda, kodėl.
Pasakiau — sakė, kad darbo reikalais. Daugiau nieko. Ir paprašė nesakyti jums, kad mačiau jį.
Ilga pauzė.
Paskui ji pasakė — ačiū. Ir padėjo ragelį.
Stovėjau su telefonu rankoje.
Penkias dienas. Ji penkias dienas nežinojo, kur yra jos vyras. Ieškojo — skambino į darbą, skambino pažįstamiems. Galiausiai priėjo iki manęs.
Paskambinau kolegai. Numeris nepasiekiamas.
Parašiau žinutę — parašyk žmonai. Ji tavęs ieško jau penkias dienas.
Nepristatyta.
Kitą dieną atėjau į darbą. Kolegos kalbėjo — keista, kad jo nėra. Aš tylėjau.
Pirmadienį jis pasirodė biure. Kaip įprasta — su kava rankoje, ramus.
Iškart priėjau. Tyliai pasakiau — tavo žmona man skambino penktadienį. Pasakiau, kad mačiau tave oro uoste.
Jis sustojo. Pažiūrėjo į mane.
Paskui pasakė — supratau.
Daugiau nieko. Nuėjo prie savo stalo.
Nežinau, kas tarp jų įvyko po to. Ne mano reikalas. Po savaitės mačiau juos kartu automobilių stovėjimo aikštelėje — ji atvažiavo jo pasiimti po darbo. Jie kalbėjosi. Veidų nemačiau.
Kolega su manimi sveikinasi kaip įprasta. Apie tą pokalbį daugiau nė karto nekalbėjome.
Nesigailiu, kad pasakiau jo žmonai. Penkios dienos — tai nebe privatus reikalas. Tai žmogus, kurio ieškoma.
Bet kartais pagalvoju — kas būtų buvę, jei būčiau nutylėjęs. Ir nežinau, ar būčiau buvęs teisus.
Pasakykite atvirai — ar pasielgiau teisingai, kad pasakiau jo žmonai, kur jį mačiau, ar tai nebuvo mano reikalas?
