Neturiu atsakymo į šį klausimą, kodėl žmonės nevertina vieni kitų, kai jie yra šalia. Šiandien žmogus yra. Jis yra šalia. Jis prieinamas. Jis nori matyti tave, būti su tavimi, kalbėtis su tavimi. Šiandien jis turi laiko tau.
Jis turi nuotaiką tau. Jis turi šilumą tau. O rytoj jo gali ir nebūti. Žmonės yra mirtingi. Kartais žmonės tiesiog išeina. Išeina nuo… Arba eina link… Kartais žmonės tiesiog pavargsta laukti.
Kartais aplinkybės priverčia išvykti. Kartais nutinka liga. Ir kartais, kaip sakoma, nuo kalėjimo ir nuo ubagystės nesuapsisaugosi. Kartais užsiverčia darbe.
Ir kartais kažkas kitas, svarbus, reikalauja skubiai dėmesio ir laiko. Mažai dėl ko… Šiandien yra, rytoj ne… Tad kodėl, jei gali parašyti „Labas“, tyli?
Kodėl, jei gali paimti telefoną ir paskambinti, to nedarai? Kodėl, jei gali būti šalia, renkiesi būti vienas? Dar neseniai, vos prieš 50–100 metų, kad gautum laišką, reikėjo ilgai laukti.
Laiškas keliaudavo savaites, jei ne mėnesius. Tiek pat reikėdavo atsakymui gauti. Šiandien, kad gautum laišką, reikia sekundės. Ir dar sekundės, kad atsakytum. Bet žmonės tyli. Nerašo. Neatsako. Valandą, dieną, savaitę, kartais niekada.
Dar neseniai, kad išgirstum artimą balsą, reikėjo atvažiuoti. Ir kelionė būdavo ilga, varginanti ir sunki. Dabar, kad išgirstum balsą, užtenka sekundės. Bet telefonas guli.
O brangios sekundės prabėga tyliai ir vienišai. Dar neseniai, kad pamatytum žmogų, gyvenantį kitame šiuolaikinio megapolio rajone, reikėdavo dieną eiti pėsčiomis.
Dabar tai – 30 minučių automobiliu. Bet žmogus lieka namuose. Viena iš daugelio absurdiškų šiuolaikinių pažinčių svetainių savybių: išrinktojo(-osios) gyvenamoji vieta nurodoma tame pačiame rajone, o gyvenimas kaimyniniame rajone laikomas neįveikiama kliūtimi susitikimams.
Dar neseniai, jei du žmonės atsidurdavo toli vienas nuo kito, reikėdavo metų kelionių, kad pamatytum žmogų. Arba tai reiškė – niekada… Dabar – tai kelių valandų skrydis lėktuvu.
Bet žmogus „negali“ skirti savaitės savo „tokiam užimtam“ grafike. Arba negali „ištraukti“ iš savo biudžeto kelių tūkstančių bilietui. Ir lieka ten, kur buvo. Lieka vienišas.
Suteikia sau galimybę nebesusitikti su tuo, kuris dar yra. Kol dar laukia. Kol dar prieinamas. Kiekvieno žmogaus gyvenime gali ateiti momentas, kai būsi pasiruošęs atiduoti viską, kad tik galėtum pasakyti bent vieną žodį, išgirsti balsą, pamatyti, ištiesi ranką, pabūti šalia ir tylėti, bet tai suduš į neįmanomybę.
Žmonija išaugo. Miestuose gyvenantys žmonės turi praktiškai neribotą jaunikių ir nuotakų pasirinkimą. Bet vis daugiau žmonių prabunda rytais vieni, vieni verda ir geria savo kavą, o vakarais susigalvoja reikalų, kad tik ilgiau negrįžtų namo.
Metė skalbinius į skalbimo mašiną ir palaiko tvarką, kurią, tiesą sakant, niekas netrikdo. Kadangi – nėra kam. Ką renkasi žmogus, kai nusprendžia nerašyti, neskambinti, nematyti, neatvykti? Dėl savo išdidumo? Dėl savarankiškumo?
Dėl savo patogumo ir komforto? Dėl dar vienos pinigų krūvelės? Dėl savo saugumo? Dėl savo apsaugos?
Tai kodėl žmonės nevertina vieni kitų, kai jie yra šalia? Neturiu atsakymo į šį klausimą. O Jūs turite?
