Kai vienas vyriškis buvo dar vaikas, senelė visada jam sakė:
„Taigi, kai užaugsi ir tau širdyje pasidarys sunku – eik į bažnyčią, ten visada palengvės“.
Užaugo tas žmogus.
Ir kartą jo gyvenimas pasidarė visai nepakeliamas. Prisiminė senelės žodžius ir nuėjo į bažnyčią. Ir čia prie jo kažkas prieina: „Ne taip rankas laikai!“
Antras pribėga: „Ne ten stovi!“
Trečias burba: „Ne taip apsirengęs!“ Iš nugaros purto: „Neteisingai žegnojiesi!“
O dar priėjo viena moteris ir sako jam:
– Jūs geriau išėjęs iš bažnyčios nusipirktumėt knygą apie tai, kaip čia reikia elgtis, paskui tik ateitumėt.
Išėjo žmogus iš bažnyčios, atsisėdo ant suolelio ir graudžiai pravirko. Ir staiga girdi balsą iš aukštybių:
– Kodėl tu, vaike mano, verki?
Pakėlė žmogus užverktą veidą ir pamatė Kristų. Ir sako:
– Viešpatie! Manęs į bažnyčią neįleidžia!
Jėzus apkabino jį ir atsakė:
– Neverk, jie ir manęs seniai ten neįleidžia…
Vargas jums, veidmainiai Rašto aiškintojai ir fariziejai! Jūs užrakinate Dangaus Karalystę žmonėms ir nei patys einate, nei trokštančių patekti į ją neįleidžiate.
Evangelija pagal Matą 23.13. Svarbiausia, kas yra atėjusio į bažnyčią žmogaus širdyje, o ne tai, kaip jis atrodo ir žegnojasi.
Viešpats išgirs tave ir už bažnyčios sienos, svarbiausia, kad tavo malda būtų nuoširdi.
