Olesia turi būti žvaigždė. Bent jau taip manė jos mama ir močiutė.
Mama buvo vieniša. Ir močiutė – vieniša. Olesia turėjo viską, ko tik ji norėjo, ir viskas, ko ji nenorėjo. Ryte prieš mokyklą – tenisas, po mokyklos šokiai ir vokalas, vakare repetitoriai, savaitgaliais – modelių mokykla. Dirbo tik močiutė. Mama vežiojo Olesią į būrelius ir konkursus. Ji užaugs, pasieks pripažinimo ir tada mes pradėsim puikiai gyventi, reikia tik šiek tiek pakentėti. Ir vežė Olesią pas eilinį pedagogą. Būdama penkiolikos Olesia įstojo mokytis virėjo amato, susirinko savo daiktus ir išėjo gyventi pas tėvą, kuris, nors ir ožys, mamos ir močiutės nuomone, bet dukters neatsisakė. Dabar Olesiai devyniolika. Į institutą ji nestojo, stažuojasi kažkur Singapūre. Ir aš tikiu, kad ji taps žvaigžde.
Petia turėjo tęsti šeimos tradiciją – tapti gydytoju. Mes su Petia sėdėjom vienam suole, ir Petia svajojo gaudyti banditus. Bet Petios tėtis manė, kad protingi žmonės nebūna policininkais. Mes žiūrėjome filmą apie Šerloką Holmsą ir netikėjom. Holmsas buvo protingas. Ir Erkiulos Puaro taip pat. Petia tapo ekonomistu, į medicinos specialybę neįstojo. Dabar jis rašo detektyvų scenarijus.
Olego įstojimas į Baumano universitetą jo tėvams kainavo lygiai tiek, kiek ir vieno kambario močiutės butas. Jis turėjo tapti didžiu fiziku-teoretiku, išvykti į Ameriką ir išsivežti ten tėvus. Prieš Ameriką Olegas nebuvo nusiteikęs, bet su fizika jam kažkaip nepasisekė. Po antro kurso jis metė universitetą ir išvažiavo į Ispaniją. Pirmiausia dirbo fermoje. Dabar daro hamburgerius, o vakarais groja gitara roko grupėje. Jissvajoja tapti žinomu muzikantu.
Aš esu jų pusėje. Man patinka žmonės, kurie turi drąsos dėl savo svajonės paprieštarauti tiems, ką myli. Man sako, jei tai būtų tavo vaikai, tu taip nesakytum. Juk suaugusieji nori savo vaikams paties geriausio. Tai štai – tai pats didžiausias melas. Jeigu mes norėtume savo vaikams paties geriausio – mes padėtume jiems realizuoti jų svajones, o ne mūsų.
Galima paprieštarauti, kad vaikai nežino, ko jie nori. Šiandien jie nori būti dailininkais, rytoj čiuožėjais, poryt aktoriais. Tai tam ir esate jūs, suaugusieji, kad padėtumėt išsirinkti ir išmokytumėt pasiekti pirmųjų rezultatų. Nebus lengva. Bet visada lengviau išmokyti žuvį plaukioti, negu pingviną skraidyti.
Baisiausia, ką esu girdėjusi savo gyvenime, tai frazė: „kodėl tu negali būti tokia, kaip man reikia?“. Ogi todėl! Kad mes ateinam į šį pasaulį ne todėl, kad būtume tokie, kaip reikia kitiems, o kad taptume savimi. Tokiais, kokie mes reikalingi patys sau.
Ir taip, aš geriau norėčiau, kad mano sūnus būtų laimingas tolimųjų reisų vairuotojas, negu nelaimingas top-vadybininkas. Jis turi tik vieną gyvenimą ir jis turi teisę pragyventi jį taip, kaip jis nori.
Tai viskas, ką jums norėjau šiandien pasakyti. Apkabinu.
Jelena Pasternak
Bonusas
