Kai kadaise maniau, kad namai turi būti atviri. Kad visada ant viryklės turi stovėti virdulys, būti paruoštas saldėsių atsargas arbatai ir keletas temų šiltam pokalbiui kišenėje. Dievinau sutikti svečius, bėgioti po parduotuves, kurti meniu, kepti pyragus «kaip pas mamą» ir padengti stalą viskuo geriausiu. Atrodė, kad tai yra meilės išraiška: pamaitinti, pagirdyti, išklausyti, priglausti.
Bet dabar man 52 metai — ir staiga supratau, kad daugiau to nenoriu.
Ne, aš nesupykau ant žmonių. Neužsidariau savyje. Vis dar moku draugauti, juoktis ir kalbėti iš širdies. Tiesiog kažkas viduje pasikeitė. Galbūt pagaliau atėjo tas amžius, kai nustoji būti «patogiu» ir pradedi klausytis savęs.
Anksčiau svečių atvykimas būdavo beveik kaip spektaklis. Repeticijos prasidėdavo iš anksto: generalinė tvarka, bėgiojimas po turgus, dešimt kartų tikrinimas — ar viskas idealiai? O tada šurmulys prie viryklės, trys drabužių keitimo skaičiai, visa tai tam, kad sukurtų jaukumą. Kad visiems būtų gerai. Visiems, išskyrus mane.
Eidavau miegoti išsekusi kaip citrina, su patinusiais kojomis ir nepakeliamu ūžesiu galvoje. O ryte — vėl tvarka, vėl indai, vėl mintis: «Kam man viso to reikėjo?»
Metams bėgant atsirado dar kai kas. Labai subtilus jausmas svetimų energijos. Kas kaip įėjo, kas ką pasakė — ir aš jau žinau: neužmigsiu iki ryto. Sapnuoju, tarsi mano bute vis dar sėdi tie žmonės, aptaria, smerkia, reikalauja iš manęs dėmesio. Pabundu sužalota, jausdamasi, kad jie kažką pasiėmė. Tarsi nebūtų išnešę tik torto gabalo, bet ir gabalėlio mano sielos.
Dabar aš renkuosi kitaip. Nenoriu daugiau paversti namus į bufetą ir svetingumo parodą. Jei kas nors nori pabendrauti — susitinkam parke. Ar kavinėje. Ten jauku, skanu, lengva. Ten esu moteris, o ne tarnaitė pamainoje. Ten galiu būti savimi. Galiu užsisakyti vyno taurę, negalvodama, kam dar jo pilti. Galiu juoktis ir nebijoti, kad kas nors pastebės dulkes po spinta.
Kavinėje aš atostogauju. O namuose aš atsigaunu. Ir mano namai nebe vieta «svečiams priimti». Tai mano tvirtovė, mano tyla, mano jaukumas. Čia nereikia būti gera šeimininke, atidžia pašnekove ar moterimi, kuri visada viską kontroliuoja.
Kai kurie ateina — ir susinervina. «Net arbatos nepasiūlė». Taip, nepasiūlė. Ne todėl, kad negerbiu. O todėl, kad gerbiu save. Kad mano laikas, mano erdvė ir mano energija — nėra nemokami.
Galbūt tai skamba grubiai. Galbūt tai ką nors atstums. Bet žinote, ką aš pasakysiu?
Aš pavargau siekti meilės per barščius ir kompotą.
Noriu, kad mane mylėtų ne už vaišes. O tiesiog taip. Už tai, kokia esu. Be pyragų. Be blizgių grindų. Be «sėsk, pavalgyk».
Dabar renkuosi save. O svečiai… tegul lieka kavinėje. Arba ateina su termosu ir savo puodeliais, jei labai reikia. Aš nieko neišvarysiu. Bet ir nešokinėsiu aplink juos.
O ką jūs manote:
kada moteris nustoja būti “šeimininke visiems”, o tampa šeimininke pačiai sau — ar tai senatvė, ar galiausiai laisvė?
Visas svetainės turinys priklauso autoriams. Visos teisės apsaugotos.
Mūsų tinklalapyje talpinami tik pramoginio pobūdžio straipsniai, surinkti iš visos planetos. Tinklalapio redakcija neatsako už duomenų tikslumą ir aktualumą.
Kai kuriuose straipsniuose gali būti netikslių rekomendacijų ir patarimų, galinčių suklaidinti, todėl būtinai pasikonsultuokite su to profilio specialistu, prieš išbandydami.
