Kartą ant upės kranto sėdėjo siuvėja, siuvo ir netyčia į upę įkrito jos antpirštis. Pravirko ji graudžiai raudoti. Pasirodė jai Viešpats ir klausia:
– Ko verki, moteriške?
– Mano antpirštis įkrito į upę, o aš tik siuvimu galiu užsidirbti ir palaikyti savo šeimą!
Tada Viešpats ištraukė iš upės auksinį antpirštį, safyrais inkrustuotą.
– Šitas tavo?
– Ne.
Tada ištraukė iš upės auksinį antpirštį su rubinais.
– Šis tavo?
– Ne.
Tada ištraukė jis iš upės paprastą odinį antpirštį.
– Šitas tavo?
– Taip, mano.
Viešpats įvertino moters sąžiningumą ir padovanojo jai visus tris antpirščius.
Po kelerių metų ta pati siuvėja vaikštinėjo paupiu su savo vyru ir staiga vyras įkrito į upę ir daugiau nebeišniro. Pravirko moteris, ir vėl pasirodė Viešpats, ir nusprendė jai padėti. Ištraukė jis iš vandens Džordžą Klunį.
– Čia tavo vyras?
– Taip, – atsakė siuvėja.
– Tu sumelavai! – supyko Viešpats.
– Taip, aš sumelavau, – pravirko moteris.- Atleisk man ir išklausyk.
!Jei būčiau pasakiusi „ne“, tu būtum ištraukęs iš vandens Bredą Pitą. Jei aš vėl pasakyčiau „ne“, tu ištrauktum mano vyrą. O paskui, išgirdęs mano sąžiningą atsakymą, tu padovanotum man visus tris. Bet aš gi ne to amžiaus, o ir sveikata jau neleidžia gyventi su trimis vyrais. Tik todėl aš atsakiau „taip“, kai ištraukei Klunį!
Ir Viešpats jai paliko Džordžą Klunį.
Jei moteris meluoja, tai tik su pateisinama priežastimi ir tik dėl kilnaus tikslo ir dėl kitų žmonių intereso.
Bonusas
