Jie mąsto ir elgiasi kitaip.
Tačiau išvadas padarysime. Tokių žmonių yra. Tai pirma. Ir pykti ant jų nereikia. Jie tokie, kokie yra.
Ir trečia – nereikia jų nieko prašyti ir imti nieko nereikia.
…Mes su močiute Roza atvažiavome į miestą pietuose pas jos giminaičius. Aš buvau visai maža. Galbūt kokių dviejų su puse – juk mano gimtadienis spalį, o buvo vasaros pradžia.
Aš įsiminiau didžiulius medžius sode. Tai buvo trešnės: raudonos, oranžinės, geltonos! Tiesiog ant medžių augo uogytės, galite sau įsivaizduoti? Didžiulis sodas, milžiniški medžiai…Aš juk buvau mažytė. Viskas atrodė milžiniška.
Ten buvo didelė mergaitė. Labai didelė. Jai buvo daug metų, dvylika. Galima sakyti, tokia pagyvenusi mergaitė ilgais plaukais.
Mergaitė valgė trešnes iš kiaurasamčio. Nuplautas ir viliojančias. Aš atsistojau šalia ir ėmiau žiūrėti, kaip mergaitė valgo uogytes.
Mergaitei paliepė pavaišinti mane kuo greičiau! Jos mama užėjo į kambarį ir paliepė. Ir mergaitė man irgi davė uogyčių.
Pati ji rinkosi sultingiausias ir didžiausias uogas. O man davė mažas ir neprinokusias trešnes. Bet vis tiek visos labai skanios, nuostabios! Aš valgiau ir tvarkingai spjaudžiau kauliukus į delną. Lėtai valgiau, ne kaip mergaitė.
Valgiau ir stebėjausi: ši mergaitė turi tiek daug trešnių! Ir kiaurasamtyje, ir ant medžių sode. Kodėl ji man duoda pačias blogiausias uogytes? Juk uogyčių daug!
Vakare aš paklausiau to močiutės. Kaip galėjau, taip ir paklausiau. Močiutė Roza piktai žybtelėjo akimis ir niūriai atsakė, kad yra tokių žmonių. Būna tokių. Ji ir per karą susidūrė su tokiu reiškiniu ir tokiais žmonėmis.
Ir sekančią dieną močiutė Roza nupirko kibirą trešnių. Tai kainavo kapeikas. Atitempė jį į giminaičių namus ir nuplovė visą krūvą. Nieko nepaaiškindama nustebusiems šeimininkams, kurie sakė, kad trešnių nors vežimu vežk! Valgykite, prašom! Kam pirkti?
Turbūt močiutė taip pasielgė mergaitės auklėjimui. Aš valgiau nuplautas uogytes iš emaliuoto puodelio ir mąsčiau apie „kitus žmones“. Kurie duos jums blogiausia ir mažiausia, nors jie ir turi didžiulį sodą, o ant medžių auga aukso obuoliai ir rubino vyšnios…
Tiesiog tai tokie žmonės.
Kitokie. Ir nėra už ką jų smerkti.
Bet ir prašyti iš jų nieko nereikia. Ir imti nereikia. Pasakykite „ačiū“ ir atsitraukite, kad netrukdytumėte jiems valgyti trešnes. Tai juk jų trešnės. Ir jų gyvenimo taisyklės.
Ana Kirjanova
Bonusas
