Kiekvienas turi fragmentų, kuriuos norėtųsi ištaisyti. Reikia užduoti sau klausimą: kam jūs kenčiate?
Kartą metro atsitiktinai nugirdau moterų pokalbį: viena be perstojo pasakojo savo gyvenimiškas nesėkmes, perrinkinėjo klaidas kaip filatelistas retus pašto ženklus. Antra – negalėjo atleisti sau katės žūties, kuri iškrito pro langą prieš 20 metų, trečioji – kad netapo dailininke. Juk gerai tapė, bet paskui tėvas išaiškino, kad visi „paišytojai“ elgetos ir ji įstojo į statybos technikumą. Sulaukė 60-ies, bet kaskart, matydama Klodo Mone paveikslus, jaučia kartėlį. Ketvirtoji – priekaištavo sau už pernelyg žiaurią 6- metės dukters bausmę:
– Mes ruošėmės į lėlių teatrą, ir aš papuošiau ją kaip lėlę: rausva siuvinėta suknelė, baltos
pėdkelnės ir nauji balti bateliai. Išleidau į kiemą minutei, o ji pargriuvo ir išsitepė. Teko nubausti, pastačius į kampą ir suplėšius bilietus.
Yra pasakėčia apie tai, kaip vienas žmogus mirė ir pateko į dangų. Mirčiai pasiruošė iš anksto: blogus poelgius paslėpė, pridengęs apsiaustu, o gerus išdėliojo kaip prekes turguje. Drąsiai patraukė tiesiai į rojų, apsiprato, tik nuolat jautė kaltės jausmą. Vieną dieną atėjo pas Dievą ir paprašė ištrinti iš sielos visa kas gėdinga.
Dievas paėmė didžiulį trintuką ir sunaikino praeitį vienu mostu. Kartu su blogu dingo ir tas geras, kuris buvo atsiradęs dirbant su klaidomis. Žmogus padėkojo ir grįžo į migdolų sodą. Po savaitės vėl išdygo ant slenksčio ir pravirko: „Tu man atleidai, bet aš niekaip negaliu sau atleisti“. Dievas atidėjo į šalį iždo knygą, gurkštelėjo kagoro ir tarė: „Aš sukūriau rojų.
Pragaras – tavo asmeninis kūrinys.“ Mes klystame po kelis kartus į dieną. Darydami išvadas, tardami skardžiuosius priebalsius ir žaisdami šachmatais. Atskaičiuodami grąžą ir braižydami apskritimus. Šokdami kvikstepą ir deklamuodami Brodskį. Kirsdami nereguliuojamą sankryžą ir sudarinėdami buhalterinį metų balansą.
Čia svarbus Visatos užmojis, juk tik suklupę mes turime galimybę augti ir tobulėti. O kaltės jausmas – vienas destruktyviausių, atmetančių mus toli atgal. Nors iš tiesų viskas buvo padaryta teisingai.
Atitinkamai laikui ir situacijai. Amžiui ir patirčiai. Toms galimybėms ir technologijoms. Ir neverta lakstyti su klaidomis kaip vištai su kiaušiniu ir pergyventi 30 metų senumo situacijas. Tame nėra nei logikos, nei prasmės. Kiekvienas turi fragmentų, kuriuos norėtųsi perrašyti: ir tą susitikimą prie upelio, kvepiantį baltomis vandens lelijomis, ir tą barnį ant suoliuko, pabrėžtą birželio spindulių auksu, ir tą dialogą, kuris graužia net prabėgus daugeliui metų. Tačiau tai, ko negalima sugrąžinti, ir turi nugrimzti į praeitį, o tai, ką galima
ištaisyti, reikia ištaisyti tiesiog dabar.
Pavyzdžiui, priglausti benamę katę, sušildžius nelaimėlę savo meile, nutapyti dešimtį paveikslų, nupirkti suaugusiai dukrai baltas pėdkelnes bei naujus batelius ir keliauti su ja į teatrą.
