Mažame miesto kavinukės kampe dirbo virėjas Tomas. Jį pažinojo visi: ne vardu — o skoniu. Šilti sriubos dubenėliai, kepta žuvis, cinamonu kvepiantys pyragai. Žmonės užsukdavo ne tik pavalgyti — bet ir sušilti. Jo virtuvėje buvo kažkas jaukaus ir artimo, lyg trumpam sugrįžtum į vaikystę.
Kiekvieną vakarą, kai kavinukė užsidarydavo, Tomas palikdavo vieną lėkštę užpakalinėje terasoje. Jis uždengdavo ją dangteliu, šalia padėdavo šakutę su servetėle ir pridengdavo rankšluosčiu. Ir išeidavo. Ne dėl padėkų — tiesiog negalėjo to nedaryti.
Visa tai prasidėjo prieš daugelį metų. Vieną vakarą, išėjęs išmesti šiukšlių, jis prie konteinerio pamatė paauglį, kuris greitai paspruko į tamsą. Kitą dieną Tomas paliko lėkštę — šiaip, ant viso pikto, jei tas berniukas grįžtų. Lėkštė buvo paimta. Jokio „ačiū“, jokių ženklų, tik tuščias indas prie durų. Taip tęsėsi daugelį metų. Jis niekada neieškojo, kas tai buvo. Nesekė. Tiesiog pripratęs gamindavo vieną papildomą porciją.
Metai bėgo. Tomas senėjo, kavinukė tapo tylesnė. Kaimynai keitėsi, gatvės ilgainiui nepriminė ankstesnių. Bet jis vis tiek tęsė savo įprotį palikti lėkštę maisto.
Ir štai vieną lietingą spalio dieną į kavinę užėjo jaunas vyras. Aukštas, su kuprine, permirkęs lietaus palte. Jis atsisėdo prie lango ir ilgai neatsivertė meniu. Kai Tomas išėjo iš virtuvės, nepažįstamasis atsistojo.
— Čia jūs? — pasiteiravo jis.
Tomas nustebo.
— Aš… nežinau, apie ką tu kalbi.
Vyras išsitraukė iš kuprinės baltą servetėlę. Kamputyje — kavinukės logotipas. Senas, šiek tiek išblukęs.
— Aš buvau tas berniukas prie jūsų konteinerio. Tada. Aš daugelį metų valgiau jūsų maistą. Tyloje. Nes gėdijausi. Nes nežinojau, kaip padėkoti.
Jis trumpam nutilo. Paskui pridūrė:
— Jūsų dėka aš ne tik nenumiriau iš bado. Aš išgyvenau. Tada mokiausi. Tada pradėjau gaminti. Dabar esu virėjas. Turiu savo mažą kavinukę kitame mieste. Ir kiekvieną vakarą taip pat palieku lėkštę maisto už durų. Nes kažkada kažkas tai padarė dėl manęs.
Tomas iš karto neatsakė. Tik nuėjo į virtuvę. Grįžo su dviem garuojančiais sriubos dubenėliais. Pastatė juos ant stalo.
— Valgyk, — pasakė jis. — Tada papasakosi viską nuo pradžios.
Ir tą vakarą kavinė vėl tapo tuo, kuo visada buvo: vieta, kur maistas — ne tik maistas. Bet šilta ranka tamsoje. Ir prisiminimas, sugrįžtantis tada, kai jo mažiausiai tikiesi.
Visas svetainės turinys priklauso autoriams. Visos teisės apsaugotos.
Mūsų tinklalapyje talpinami tik pramoginio pobūdžio straipsniai, surinkti iš visos planetos. Tinklalapio redakcija neatsako už duomenų tikslumą ir aktualumą.
Kai kuriuose straipsniuose gali būti netikslių rekomendacijų ir patarimų, galinčių suklaidinti, todėl būtinai pasikonsultuokite su to profilio specialistu, prieš išbandydami.
