Ne, sūnus buvo gyvas ir sveikas, viskas jam buvo gerai. Paprasčiausiai jis daug dirbo, turėjo jauną žmoną, o ir nuobodu su mama kalbėtis…Yra žmona, yra draugai, yra kolegos…
Sūnus mylėjo mamą, tačiau nebūdavo laiko jai paskambinti. Taip būna, nieko baisaus. Ir mama taip pat neįkyrėdavo – kam lįsti, jei vaikui viskas gerai?
Tačiau ji ilgėjosi ir liūdėjo. Dirbo medicinos sesele, padėjo gydyti vaikučius. Labai vaikus mylėjo. Vakarais grįždavo namo ir kartais žiūrinėdavo sūnaus Igorioko fotografijas.
Tylutėliai kalbėdavo su juo – tokia motiniška keistenybė. Melsdavosi už jį. Ir vis skaitydavo sūnaus žinutes – nedaug jų buvo. Sveikinimas su kovo 8-ąja ir gimimo diena.
Ir paveikslėliai su Naujaisiais metais ir Kalėdomis – senutėliame telefone. „Brangi mamyte, linkiu laimės ir sveikatos, ilgų gyvenimo metų!“ – štai tokios žinutės.
Ir kartą ši mama visgi paskambino sūnui. Atsiprašė, kad trukdo. Ir paprašė jį užvažiuoti dovanos – ji j nupirko jam dovaną. Sūnus sako: „kam, mama? Aš viską turiu Aš ir taip ruošiausi pas tave atvažiuoti, tik vis laiko nėra. Gerai, aš atvažiuosiu, žinoma, ne dovanos, paprasčiausiai pasimatyti su tavimi!“
Iš tiesų tai buvo geras sūnus. Jis atvažiavo po trijų dienų vakare minutėlei. Ir net atvežė tortą. Į vidų nėjo, ištiesė tortą mamai: „tai tau!“
Mama irgi davė sūnui dovaną. Ir jis net aiktelėjo! Tai buvo labai brangus iPhone, beveik paskutinio modelio, jis kainavo krūvą pinigų, siaubingai daug!
Tam mama taupė metus. Sau nieko nepirko, taupė visam kam, ir štai – nupirko sūnui dovaną. Ir ištiesė elegantišką dėžutę su telefonu. Ir taip džiugiai nusišypsojo – ji labai apsidžiaugė, kad Igoriokas pagaliau užėjo. Apkabino jį, pabučiavo ir ištiesė dovaną.
O paskui tyliai tarė, atsakydama į garsius ir nustebusius sūnaus žodžius: „Tai tau, Igoriokai. Aš, žinai, truputį apsirgau, ir greitai mane guldys į ligoninę.
Tu man kartais skambink, gerai? O negalėsi paskambinti – parašyk. O negalėsi parašyti – atsiųsk paveikslėlį, gerai? O jei net ir neatsiųsi, tai nieko.
Aš pamaniau, kad telefonas visada tavo rankose, štai tu paimsi telefoną – ir prisiminsi mane. Ir to pakaks. Aš tiesiog žinosiu, kad tu mane prisimeni!…
Po savaitės mamos nebeliko… O sūnui liko tas brangiausias telefonas, beveik paskutinio modelio – ir jis verkia, kai ima jį į rankas. Kiekvieną kartą verkia. Todėl kad retai skambino. Retai rašė. Ir vis galvojo, kad dar yra marios laiko pabūti kartu.
Kad visada gi galima paspausti „mama“ ir išgirsti tylų brangų balsą. Tiesiog kontaktuose reikia rasti „mama“ – ir mama atsilieps! Dar daug laiko pokalbiams ir žinutėms…
Ne tiek jau jo ir daug. Ir jei žmogus neskambina, nelenda, nerašo, niekuo neapkrauna, o mes pamirštame jam paskambinti arba užeiti – tai nereiškia, kad žmogus visada bus ryšio zonoje. Visada bus kontaktuose. Ateis diena,kai mums gali pasakyti: „abonentas nepasiekiamas“. Net jei mes turime patį brangiausią ir patį šiuolaikiškiausią telefoną…
