Kiekvieną Kalėdą jis dengė stalą keturiems. Kalakutas, keptos bulvės su karamele, moliūgų pyragas su grietinėle — būtent taip, kaip mėgo anūkas. Židinys liepsnodavo. Butelis vyno buvo atkimštas. Senelis sėdėjo ir laukė.
Niekas neatvykdavo.
Taip tęsėsi dvidešimt metų iš eilės.
Kažkada viskas buvo kitaip. Anūkas buvo mažas, ir jie su tėvais kasmet atvykdavo švęsti. Berniukas gėrėdavosi senelio kulinariniais šedevrais, tėvas juokaudavo apie mamą, kuri nemokėjo gaminti, o mama raudonuodavo. Namai buvo gyvi.
Vėliau tėvai pradėjo teisintis užimtumu. Vėliau anūkas užaugo ir rado kitų priežasčių. Senelis vieną kartą atvyko pats — ir netyčia išgirdo, kaip anūkas kalba tėvams, kad jo gėdijasi. Kad jis atrodo nemadingai, kaip rengiasi. Prašė išsiųsti jį atgal namo.
Senelis kitą rytą susirinko daiktus ir išvyko. Pažadėjo sau daugiau niekada nelankytis nekviestas.
Tačiau kiekvieną Kalėdą toliau siuntė laišką. Ir kiekvieną kartą dengė stalą.
Tais metais laiškas neatėjo.
Anūkas iš pradžių nekreipė dėmesio — buvo užsiėmęs, gyvenimas tekėjo sava vaga. Bet kartą, tvarkydamas senus vokelius, staiga suvokė: šįkart nieko nebuvo. Pirmą kartą per dvidešimt metų.
Jis paskambino — niekas neatsiliepė. Parašė — atsakymo nebuvo.
Jis nusipirko bilietą ir išskrido.
Namai jį pasitiko atviromis durimis. Viduje — dulkės, voratinkliai kampuose, girgždančios grindys. Ir stalas, padengtas Kalėdoms. Maistas jau seniai išdžiūvęs. Senelis padengė stalą, kaip visada. Ir kažkur pradingo.
Anūkas vaikščiojo pas kaimynus, klausinėjo, ieškojo. Naktį užmigo tiesiog ant laiptų prieangyje.
Ryte vienas iš kaimynų jį ten rado ir viską papasakojo.
Kalėdų vakarą pas senelį atėjo kaimynai — jauna pora, neseniai atsikrausčiusi. Jie sužinojo, kad jis gyvena vienas, ir nusprendė pakviesti jį pas save. Jiems pasibeldus ir atidarius duris, jis nualpo. Jį ištiko insultas. Kaimynai iškvietė greitąją ir liko su juo ligoninėje.
Anūkas ten nubėgo.
Senelis beveik pusmetį gulėjo be sąmonės. Kai atmerkė akis, šalia buvo anūkas.
Jis verkė ir atsiprašinėjo. Už kiekvienus metus. Už tai, kad gėdijosi. Už tai, kad atidėliojo — kitą kartą, vėliau, kada nors. Už dvidešimt tuščių kėdžių prie padengto stalo.
Senelis nusišypsojo ir paklausė, ar anūkas atvyks šiemet į Kalėdas.
Tas atsakė: senelis daugiau niekur nebegrįš vienas. Jis pasiims jį pas save. Ir tai nediskutuojama.
Senelis nusijuokė ir apglėbė jį.
Po to jie kasmet kartu sutiko Kalėdas — iki pat pabaigos. Kai senelio nebebuvo, anūkas pradėjo lankytis jo kape su sūnumi. Atnešdavo mylimas gėles. Pasakodavo berniukui, koks žmogus buvo senelis.
Berniukas atidžiai klausė ir kartą pasakė: užaugęs taip pat nori būti tokiu seneliu.
Visi nusijuokė. Ir tuo pačiu metu apsipylė ašaromis.
Ar jūsų gyvenime yra žmogus, kurį vis atidėliojate aplankyti — ir kuriam galbūt seniai reikėjo paskambinti būtent dabar?
