Kartą pas Mokytoją atėjo jaunuolis ir pasakė:
— Aš atėjau pas tave todėl, kad jaučiuosi apgailėtinas ir niekam tikęs, kad man nesinori gyventi. Visi aplinkui tvirtina, kad aš nevykėlis, žioplys ir idiotas. Prašau tavęs, Mokytojau, padėk man!
Mokytojas žvilgtelėjo į vaikiną ir greit atsakė:
— Atleisk, aš dabar labai užimtas ir niekaip negaliu tau padėti. Man reikia skubiai sutvarkyti vieną svarbų reikalą,- ir, šiek tiek pagalvojęs, pridūrė: – bet jei tu sutiksi man padėti mano reikale, tada aš su malonumu padėsiu tau taviškiame.
— Su … malonumu, Mokytojau — sumurmėjo tas, su kartėliu pastebėjęs, kad jį vėl nustumia į antrą planą.
— Gerai, — pasakė Mokytojas ir nuo kairio mažojo pirštelio nusiėmė žiedą su gražiu akmeniu.
— Imk žirgą ir jok į turgaus aikštę! Man skubiai reikia parduoti šį žiedą, kad galėčiau grąžinti skolą. Pasistenk už jį paimti daugiau ir jokiu būdu nesutik su mažesne, nei auksinė moneta kaina. Jok ir grįžk kaip galima greičiau.
Vaikinas pasiėmė žiedą ir išjojo.
Atjojęs į turgaus aikštę, jis ėmė siūlyti žiedą prekeiviams ir jie iš pradžių susidomėję apžiūrinėjo jo žiedą.
Bet kai tik jie išgirdo apie aukso monetą, jie iškart nustodavo domėtis žiedu. Vieni atvirai juokėsi, kiti tik nusisukdavo, ir tik vienas pagyvenęs prekeivis maloniai jam paaiškino, kad aukso moneta – tai per daug didelė kaina už tokį žiedą ir kad už jį gali duoti nebent varinę monetą, na daugiausia – sidabrinę.
Išgirdęs senojo prekeivio žodžius, vaikinas labai nuliūdo, juk jis prisiminė Mokytojo žodžius, kad nenuleistų kainos žemiau, kaip auksinė moneta. Apėjęs visą turgų ir pasiūlęs žiedą geram šimtui prekeivių, vaikinas vėl sėdo ant žirgo ir sugrįžo atgal. Labai nuliūdęs dėl savo nesėkmės, jis atėjo pas Mokytoją.
— Mokytojau, aš nesugebėjau atlikti tavo užduoties, — liūdnai pasakė jis. — Geriausiu atveju aš galėjau gauti sidabrinę monetą už žiedą, bet juk tu liepei nenusileisti ir prašyti tik auksinės! O žiedas tiek nevertas.
— Tu tik ką ištarei labai svarbius žodžius, sūnau! — Atsiliepė Mokytojas. — Prieš parduodant žiedą, neblogai būtų sužinoti jo tikrąją vertę! Na, o kas gi gali tai padaryti geriau, negu juvelyras?
Jok pas juvelyrą ir paklausk, kiek jis siūlo už žiedą. Tik ką jis tau beatsakytų, neparduok žiedo, o sugrįžk pas mane.
Vaikinas vėl šoko ant žirgo ir nujojo pas juvelyrą.
Juvelyras ilgai apžiūrinėjo žiedą per lupą, po to pasvėrė ir pasakė:
— Pasakyk Mokytojui, kad dabar aš negaliu duoti už šį žiedą daugiau kaip 58 auksinių monetų. Bet jei jis duos man laiko, aš nupirksiu žiedą už 70, atsižvelgdamas į sandorio skubumą.
— Septyniasdešimt monetų?! — vaikinas džiaugsmingai nusijuokė, padėkojo juvelyrui ir kaip tik galėjo, greitai, sugrįžo pas Mokytoją.
— Sėskis čia, — pasakė Mokytojas, išklausęs atgijusio jaunuolio pasakojimą.
Ir žinok, sūnau, kad tu ir esi tas žiedas. Brangus ir nepakartojamas! Ir įvertinti tave gali tik tikras ekspertas. Tai kam gi tu vaikštai po turgų, tikėdamasis, kad tai padarys pirmas sutiktas žmogus?
Bonusas
