Mes sakome: „Aš nekėliau ragelio, kadangi buvau užsiėmęs“, kai mums gėda prisipažinti tame, kad šis balsas daugiau nebekelia mums džiaugsmo…
Mes sakome: „Man iš tavęs daugiau nieko nereikia“, kai negalime gauti to, ko norime…
Mes sakome: „Čia šalta“, kai mums būtinas kieno nors prisilietimas…
Mes sakome: „Man nėra dėl ko daugiau gyventi“, kai norime, kad mus įtikintų, kad yra kitaip…
Mes sakome: „Ačiū tau už tai, kad tu esi“, kai negalime pasakyti: „Aš tave myliu“…
Mes sakome: „Aš niekam nereikalingas, -a“, kai mes iš tikrųjų nereikalingi vienam vieninteliam žmogui…
Mes sakome: „Aš susidorosiu“, kai gėdijamės paprašyti pagalbos…
Mes sakome: „Tu geras draugas“, kai pamirštame pridurti:“…bet tu netapsi man kažkuo daugiau“…
Mes sakome: „Tai – ne svarbiausia“, kai žinome, kad mes neturime kito pasirinkimo, tik susitaikyti…
Mes sakome: „Aš pasitikiu tavimi“, kai bijome, kad mes tapome žaisliuku…
Mes sakome: „Amžinai“, kai mums nesinori žiūrėti į laikrodį…
Mes tiek daug visko kalbame, kad kai ant liežuvio lieka trys paskutiniai neišsakyti žodžiai, mes prikandame lūpą, žiūrime į grindis ir tylime…
Mes juokiamės iš mirties ir perkame kilogramus tablečių vaistinėje…
Mes sakome, kad gyvenimas puikus ir einame į parduotuvę dar vieno degtinės butelio…
Mums nesvarbi aplinkinių nuomonė, ir mes pastoviai klausiame: „kaip aš atrodau?“…
Mes mėgstame vienatvę ir tvirtai suspaudžiame rankoje mobilųjį…
Keisti mes…
Anatolij Kotins
