Kartą vakare aš ėjau namo. Nuotaika buvo sumauta. Tuo momentu aš likau be darbo, ir tai tęsėsi jau trečią mėnesį. Namie buvo žmona. Ji irgi neturėjo darbo. Mes leidome paskutinius pinigus.
Pakeliui aš užėjau į parduotuvę, nupirkau duonos, varškės, dar kažkokių pigių smulkmenų. Išėjau. Ir pamačiau palapinę su gėlėmis. Aš labai užsinorėjau nupirkti žmonai gėlių. Puokštė pirkta už paskutinius pinigus. Kas buvo toliau – sužinosite finale.
Aš dovanoju ne šiaip gėles, aš visada dovanoju savo požiūrį į moterį. Kai aš ruošiuosi į gimtadienį – žinau: ten bus pilna visokių rožių. Rožė – pas mus pagrindinė gėlė.
Aišku kodėl: ji caraitė, ji atrodo iškilmingai ir švelniai tuo pat metu. Rožė – puiki gėlė. Ir visi ją dovanoja. Todėl aš nepirksiu rožių. Aš galiu apeiti kelias gėlių parduotuves ieškodamas reikiamos puokštės. Aš netingiu. Man malonu ir įdomu. Ir rasiu. Tegu mano puokštė nebus iškilminga, bet ji bus įdomi. Visiškai nepanaši į kitas. Bet kuri moteris tai įvertins.
O dabar pagrindinė mano paslaptis. Taip, žinoma, gėlės bet kokiomis progomis – labai svarbu. Pažinties, vestuvių metinės, kovo 8. Bet tai merginai, kurią aš myliu, aš visada dovanoju gėles netikėtai.
Sėdi ji tokia, nieko nesitiki. Čia aš įvirstu su tulpių puokšte: „Čia tau!“ Laimingiausios merginos akys būtent tuo momentu. Dėl šio žvilgsnio aš ir perku gėles. Todėl kad tai tikras vyriškas kaifas – nors akimirkai padaryti ją laiminga.
…Bet kol kas aš trypčioju prie palapinės su gėlėmis. Pinigų pas mane vos vos. Bet man baisiai norisi nupirkti žmonai gėlių. Ir ką aš darau? Taip, aš jas perku.
Purpurinių alstromerijų. Aš išleidžiu paskutinius pinigus. Beprotybė? Žinoma. Vyras be beprotiškų poelgių – tai siaubingas nuobodulys ir gyvas lavonas. Žmona buvo laiminga. Ką ten laiminga – ji tiesiog apstulbo, nerandu kito žodžio.
Ir šį nuostabų momentą mes dar nežinome, kas bus toliau. O po poros dienų man paskambins ir pasiūlys labai gerą darbą. Viskas susitvarkys. Paskui mums gims dukrelė.
Ne, aš visiškai nutolęs nuo mistikos ir panašių paistalų, bet visgi man atrodo: ta alstromerijų puokštė suvaidino savo vaidmenį. Kažkoks angelas pažvelgė į mus ir pasakė: „Klausykite, jie juk myli vienas kitą, kas ten pas juos per nesąmonė su darbu ir pinigais?
Tai tokia smulkmena.“ Spragtelėjo pirštais ant debesies ir paleido įvykius reikiama vaga. Bet jei nieko tokio nebūtų įvykę, joks angelas nebūtų spragtelėjęs ir darbas nebūtų atsiradęs dar ilgai – aš niekada nebūčiau pasigailėjęs dėl puokštės, nupirktos už paskutinius pinigus.
