Aš juos pamačiau salės gale beveik iš karto. Jis buvo pasenęs, šiek tiek susikūprinęs, o šalia moteris su įsitikinusia šypsena ir pernelyg tiesia laikysena. Priėjau, linktelėjau, pasisveikinau „labas vakaras“ ir paklausiau, kaip sekasi. Viskas oficialiai, kad nesuteikčiau sau nė vienos galimybės supykti. Jau apsisukau eiti, kai ji netikėtai paėmė mane už riešo: „Eikime į tualetą“. Sutrikau – absurdo viršūnė, nuoširdžiai, kodėl turėčiau eiti į tualetą su tavimi? Bet nuėjau. Tai paprasčiau negu sukelti spektaklį žmonių minioje.
Pakeliui ėmiau murmėti įprastus žodžius: „Aš neturiu jokių pretenzijų, tiesa. Kiekvienas turi savo gyvenimą, aš seniai pamiršau“. Žodžiai skambėjo lyg lygiai, kaip mandagus automatinis įrašas. Ji sustojo, atsisuko į mane ir ramiai pasakė: „Paklausyk, aš žinau, tau tikriausiai skauda. Bet jis visada apie tave kalba. Ne taip, kaip apie praeitį. Šiltai. Su pagarba. Aš matau, kad tu jam tikrai svarbi. Aš ne priešas“.
Tarsi viskas aplinkui nutildė. Stovėjau ir žiūrėjau į jos lūpas, kurios formavo žodžius, ir bandžiau suprasti, kodėl juntu skausmą krūtinėje. Ne iš pykčio, o iš keisto palengvėjimo. Tualete nieko nebuvo, atsirėmiau į šaltą plytelę ir staiga išgirdau save sakant: „Ačiū“. Ir pravirkau.
Ji tyliai ištiesė man popierinę servetėlę. Pasakė, kad jis dažnai prisimena jūsų bendrus sekmadienio pusryčius, kaip tu gražiai sudėlioji spalvas pagal jo marškinius spintoje. „Aš pavydėjau, – prisipažino ji, – o paskui supratau: tai yra dalis jo gyvenimo. Ir turbūt jūsų meilė buvo tikra“.
Aš kartėliau šyptelėjau: tikra meilė ne visada sulaukia senatvės. Mes su juo neištvėrėme kasdienybės, nepasitenkinimų, tylos. Mes sudegėme, kaip lempa, kurios niekas laiku nepakeitė. Bet jos žodžiuose buvo kažkas svarbaus: jis prisimena mane ne kaip priešą, ne kaip klaidą. Jis prisimena žmogų.
Mes dar šiek tiek pastovėjome. Ji pasakė: „Aš norėjau, kad tu tai žinotum. Ir dar… jei kada nors prireiks pagalbos su dukra ir dokumentais, aš moku spręsti biurokratijos reikalus, parašyk.“ Aš linktelėjau, užsirašiau numerį. Ir tą akimirką įėjo kita moteris, ir mes nutilome, tarsi mokinukės.
Kai išėjau iš tualeto, jis stovėjo prie durų, tarsi laukdamas. Mes apsikeitėme trumpu žvilgsniu. Jokio prašymo, jokio paaiškinimo. Tiesiog du žmonės, kurie kadaise buvo „mes“. Praėjau pro šalį, ir man buvo lengva, kaip po ilgo lietaus. Lauke pūtė vėjas, nunešė nuo plaukų pigaus muilo kvapą ir pamažu džiūstančias ašaras. Aš ėjau ir galvojau, kad galima įvairiai atsisveikinti: per muštynes, per šaltį, per tuščias lėkštutes ant bendro stalo. O galima – per šį keistą moterišką supratimą.
Namuose užviriau arbatą, apsigaubiau pledu, parašiau dukrai žinutę: „Nedelsk pas draugę, turime kino vakarą“. Tada ilgai žiūrėjau į savo rankas – tas pačias, kurios kadaise skalbdavo, gamindavo, poliravo mūsų santuoką iki blizgesio, kol ji nusidėvėjo iki skylių. Ir staiga supratau: tikrai paleidau.
Aš nežinau, ar jie bus laimingi. Galbūt. Ir tegu. Kiekvienas turi savo kelią. Aš išvalysiu grindis, suplėšysiu porą senų fotografijų, pakeisiu baldų išdėstymą ir nusipirksiu naują patalynę. Ir, galbūt, kada nors vėl leisiu sau juoktis ne iš nervų, o nuoširdžiai.
Ar kada nors girdėjote naujos savo buvusiojo moters žodžius, po kurių paleidžia?
