Berniukas parašė tėvams raštelį: „Palikite mane ramybėje“…
Vieną kartą mes suprantame, kad tėvai tiesiog mumis rūpinosi…
Ryte jis aptiko švariai išplautus indus, kriauklėje po vakarykštės vakarienės liko tik viena lėkštė – jo.
Šaldytuve nebuvo iš anksto jam paruoštų pietų. Ant stalo negulėjo pinigai mokykliniams pietums.
Švarkelyje nebuvo įsiūta saga. O šalia švarkelio negulėjo švarios kojinės ir trumpikės. Nuo sienos šalia telefono dingo popieriaus lapelis, ant kurio mama rašydavo visus numerius, kuriais sūnus turi paskambinti.
Vakare tėvai grįžo vėlai (jie ėjo į kiną be jo), pavakarieniavo, sąžiningai palikdami dalį vakarienės keptuvėje. Niekas nepasidomėjo, kokie pažymiai sūnaus dienyne ir kas jam užduota rytdienai. Ir niekas jam nesakė, kad nevaikščiotų grindimis basas, jis pats gana greitai suprato, kad grindys šaltos ir reikia apsiauti šlepetes.
Nuo jo neslėpė televizoriaus ir jis žiūrėjo jį kartu su visais, ir į jo klausimus mandagiai atsakinėjo – jo niekas neignoravo ir neboikotavo, tiesiog tėvai aptarė pamatyta tik tarpusavyje.
Jis apsirengė striukę ir išėjo į lauką – niekas nepaklausė, kur jis eina. Pasirodė, kad tai gana nuobodu – išeiti į lauką, kai ten jau nebėra bendraamžių ir kai tėvai nedraudžia, todėl jis greitai grįžo.
Ant lovos nebuvo patalynės. Tėvai gulėsi miegoti.
Jis mandagiai priminė jiems apie pinigus pietums. Rytą atsikėlė, kriauklėje gulėjo viena neplauta lėkštė – jo. Tačiau pinigai pietums gulėjo ant stalo. Visa kita buvo kaip vakar.
Išeidamas į mokyklą, jis parašė raštelį: „Prašau, atleiskite man ir nepalikite manęs ramybėje!“
Nieko neįtikėtino jam nenutiko – jis pats susirado ir kojines, ir trumpikes, ir išsiplovė lėkštę, ir prisisiuvo sagą, ir paruošė pamokas.
Tai buvo didelis berniukas. Tiesiog vieną kartą jis suprato, kad tėvai ne „užknisa“ jį, o juo rūpinasi.
