Gimiau daugiavaikėje šeimoje, kurioje buvo 7 žmonės: mama, tėtis, aš ir 4 mano seserys, tarp kurių buvau jauniausia.
Ir visą vaikystę mane domino tik vienas klausimas. Kurią iš mūsų mama myli labiausiai?
Būtent tuo aš įkyrėdavau mamai, kai mes su ja likdavome vienos. Tačiau atsakymo aš taip ir negavau. Ji visada sakydavo, kad mes visi jos vaikai ir ji negali mylėti vieno daugiau, o kito mažiau.
Ir tik suaugusi supratau, kad mama pasielgė teisingai, neišskirdama kažkurios iš mūsų. Dėka to mes užaugome draugiškomis ir visada pasiruošusiomis ateiti viena kitai į pagalbą seserimis.
Šiuo metu tapau laiminga mama vos vieną kartą ir suprasti, kokius jausmus jaučia tėvai, turintys daug vaikų, negaliu.
Tačiau turiu galimybę papasakoti vienos kolegės istoriją. Ji atėjo į mūsų firmą ir mes gana greitai radome bendrą kalbą. Jos vardas Izabelė.
Aš tuoj pat pradėjau klausinėti apie pomėgius, asmeninį gyvenimą ir t.t. Ji papasakojo man apie savo dukrą. Pasirodė, kad ji studijuoja universitete, dirba ir nepamiršta padėti motinai.
Kolegė dažnai rodydavo man jos foto, tuo pačiu pasakodavo apie įvykius, nutikusius merginos gyvenime.
Ir štai neseniai Izabelė pasigyrė sūnaus dovana. Tai išgirdusi labai nustebau ir pasitikslinau, ar ji nesuklydo. Ir čia per dvejus mūsų draugystės metus sužinojau, kad ji turi antrą vaiką.
Sąžiningai pasakysiu, man tai buvo nesuprantama. Kodėl apie vieną ji man išūžė visas ausis, o apie kitą girdžiu pirmąkart gyvenime?
Su kuo tai susiję, aš nežinojau, tačiau ir lįsti su klausimais palaikiau netaktiška. O kartą Izabelė pasidalijo džiugia žinia apie sūnų. Jis užėmė solidžias pareigas ir dabar gauna neblogus pinigus.
Į mano klausimą, ar ji jaučia pasididžiavimą, kolegė atsakė neigiamai ir nusprendė pasidalinti asmenine patirtimi. Prieš daug metų jai gimė vaikas. Ji nusprendė būti pavyzdine motina, tačiau jos rūpestis baigdavosi tuo, kad sūnus buvo pamaitintas ir švarus.
Izabelė paprašė jos nesmerkti, juk jokių priežasčių, kodėl ji elgėsi su juo šaltai, nebuvo. Kolegė bandė įteigti sau, kad bet kuri motina turi mylėti savo mažylį, bet veltui.
O po 4 metų į pasaulį atėjo ji. Dukrą Izabelė tiesiog beprotiškai mylėjo, o į sūnų toliau nekreipė dėmesio. Ji aprūpindavo jį viskuo, kas būtina, bet ne daugiau.
O ką aš galiu padaryti, jei nemyliu? Ginčytis su ja buvo sunku, nes neįmanoma prisiversti kažką jausti. O paskui ji pasakė, kad jos požiūris į sūnų toks visai ne dėl jo charakterio ar pasiekimų. Jis visada buvo geras mokinys, padedantis savo tėvams.
Moteris jautė kaltę, kai, išsiuntusi vyresnėlį pas močiutę, mėgavosi gyvenimo pilnatve mylimo vaiko ir sutuoktinio kompanijoje. O berniukas ir pats matė, kaip jo mama elgiasi su juo ir jautėsi nereikalingas. Matėsi, kad kolegei šis pokalbis nelengvas.
Asmeniškai man po pokalbio su ja liko labai keistos nuosėdos ir širdyje pasidarė liūdna. Izabelė nekalta, kad nemylėjo sūnaus, tačiau ir vaikino man buvo nuoširdžiai gaila. Suvokti, kad net tikra motina jaučia tau abejingumą, labai sunku.
Visa tai galima pavadinti vienu piktu pokštu.
