Žinojau, kad šis vakaras nebus lengvas. Kalėdų vakarienės pas anytą visada buvo iššūkis — reikėjo šypsotis, palaikyti pokalbius, ignoruoti piktus žodžius ir apsimesti, kad viskas nuostabu. Šešerių metų santuoka mane išmokė išlaikyti veidą.
Tačiau šį kartą kažkas pasikeitė. Jaučiau tai iš to, kaip anyta žiūrėjo į mane visą vakarą — su kažkokiu ypatingu triumfu, lyg lauktų momento.
Kai patiekė desertą, ji atsistojo su taure rankoje. Visi nutilo, laukdami tradicinio tostą. Aš taip pat pakėliau taurę, pasiruošusi eiliniams linkėjimams.
— Noriu pasakyti keletą žodžių apie mūsų šeimą, — pradėjo ji, ir jos balsas skambėjo per garsiai, per ryžtingai. — Apie tai, kaip svarbu atitikti lūkesčius, saugoti tradicijas, būti vertais giminės tęsėjais.
Jaučiau, kaip įsitempiau. Kur ji suka?
— Deja, ne visi tai supranta, — tęsė anyta, o jos žvilgsnis sustojo ties manimi. — Štai, pavyzdžiui, mano marti. Šešerius metus ištekėjusi, o anūko man taip ir negimė. Dirba kažkokioje žemesnėje pozicijoje, karjeros neturi. Namai jų – visada netvarkingi — mačiau, kai atėjau netikėtai. Negali tinkamai gaminti, šeimos tradicijų nesilaiko. Ne moteris, o tik… regimybė. Ir svarbiausia — ne atrama mano sūnui, o našta. Temina jį žemyn, neleidžia tobulėti.
Prie stalo tvyrojo mirties tyla. Sėdėjau, neišmanydama, kaip judėti, jausdama, kaip kraujas plūsta į veidą. Anyta žodžiai, kaip akmenys krisdam ar į kūną, kiekvienas kaltinimas — smūgis į pilvą.
Niekas nesakė nė žodžio. Giminaičiai nudūrė akis, kažkas nerangiai pakosėjo. Sesuo įstatė į lėkštę. Visi tylėjo, ir ši tyla buvo blogesnė už bet kokius žodžius.
Aš suspaudžiau servetę rankose, stengdamasi nepravirkti. Norėjau atsistoti ir išeiti, bet kojos neklausė. Tik sėdėjau ir žiūrėjau į stalą, jausdama, kaip viskas viduje griūva.
Ir tada mano vyras lėtai atsistojo.
Jis nežiūrėjo į motiną. Žiūrėjo tiesiai prieš save, ir jo veidas buvo visiškai ramus, bet aš jį pažinojau pakankamai gerai, kad suprasčiau — jis pyksta.
— Mama, užtenka, — pasakė jis tyliai, bet balsas skambėjo kaip plienas. — Mano žmona — geriausias dalykas, kuris man nutiko gyvenime. Ji mane palaikė, kai praradau darbą prieš tris metus ir pusę metų negalėjau nieko rasti. Ji dirbo dviejuose darbuose, kad galėtume mokėti hipoteką. Ji buvo šalia, kai aš turėjau depresiją ir maniau, kad nesusitvarkysiu. Ji niekada manęs nepriekaištavo, niekada nepasakė, kad aš nepakankamai geras.
Anyta prasižiojo kažką atsakyti, bet jis pakėlė ranką.
— O tu? Tik kritikavai. Sakiai, kad aš pasirinkau neteisingą moterį. Kad man reikėjo “teisingos” žmonos iš “teisingos” šeimos. Tu nė karto nepaklausei, ar esu laimingas. Tau buvo svarbu tik tavo įsivaizdavimas, koks turi būti mano gyvenimas.
Jis paėmė mane už rankos ir padėjo atsistoti.
— Kas dėl anūkų — tai mūsų su žmona reikalas, kada ir ar jie apskritai bus. Mes sprendžiame tai patys, be tavo dalyvavimo. O tavo įžeidimų mano žmonos atžvilgiu aš daugiau netoleruosiu. Mes išeiname. Ir negrįšime per šias šventes, kol neatsiprašysi. Jos. Nuoširdžiai.
Mes ėjome į išėjimą absoliučioje tyloje. Girdėjau tik savo širdies plakimą ir jaučiau vyro šiltą ranką, spaudžiančią mano.
Automobilyje pravirkau. Visi šie metai laikytos nuoskaudos, pažeminimai, tylus kančius išsiliejo ašarose. Vyras apkabino mane ir pasakė:
— Atsiprašau, kad taip ilgai tylėjau. Galvojau, kad jei nepastebėti, viskas savaime praeis. Bet klydau. Reikėjo ginti tave anksčiau. Daug anksčiau.
Po mėnesio anyta paskambino. Jos balsas drebėjo, atsiprašė, sakė, kad nenorėjo įskaudinti, tiesiog per daug susijaudino. Klausiau ir jaučiau — atsiprašymai buvo nenuoširdūs, priverstiniai, padaryti tiktai todėl, kad sūnus primygtinai reikalavo.
Aš pateikiau sąlygą: arba tikrai pagarba, arba jokių santykių. Noriu išgirsti ne paviršutiniškus “atsiprašau”, noriu pamatyti požiūrio pokyčius. Jei negali manęs priimti tokios, kokia aš esu, geriau laikytis atstumo.
Anyta sutiko. Praėjo metai. Santykiai pagerėjo — ne idealiai, bet geriau. Dabar ji atrodo susilaikiusi nuo komentarų, o aš nustoju laukti iš jos meilės. Tik abipusė pagarba, ir to pakanka.
Bet svarbiausia — aš supratau, kad vyras mano pusėje. Kad jis nepatylės, jei kas nors mane pažemins, net jei tai bus jo motina. Ir tai brangiau už bet kokią idealią šeimos šventę.
Ar jūs galėtumėte atleisti anytai po tokių viešų įžeidimų? Ar yra žodžiai, po kurių santykių jau neįmanoma atstatyti?
