Su amžiumi jėgų ir kantrybės vis mažiau, o niekur nesidėsi – reikia priimti, priprasti ir gludinti kampus, jei nori išsaugoti šeimyninius santykius, jei juos brangini.
Ką reikia prisiminti, bendraujant su suaugusiais vaikais? Išsiaiškinti santykių niuansus mums padės arabų išmintis.
Kaip elgtis su vaikais:
„Kai tavo sūnus suaugs, elkis su juo kaip su broliu“.
Brolis – tai bendraamžis, plius minus pora metų. Broliui galima patikėti paslaptis, juo galima pasikliauti.
Suaugęs vaikas – atskira asmenybė, su kuria reikia skaitytis ir gerbti interesus. Nesipūsti, jei jis nekviečia į svečius. Neįsižeisti, jei tyli ir neskambina. Savo „ko tu neskambinai?“ mes atstumiame vaikus, primesdami jiems kaltės jausmą.
Kaip tėvai nesąmoningai keičia savo vaikus
„Ugnis po savęs palieka tik pelenus“
Jei tėvai vos pašaukus pasiruošę lėkti į kitą pasaulio kraštą, gelbėti, padėti, tai vaikai nebūtinai turi atlikti tą vaidmenį.
Arabai sako:
„Tavo sūnus toks, kokiu jį išauklėjai, o tavo vyras toks, kaip tu jį pripratinai“.
Auklėjimu jie laiko ne notacijas, griežtus nurodymus ir draudimus, o naujos asmenybės formavimą kitos įtaka. Jei vaikas užsidaro ir izoliuojasi, jūs slegiate jį savo globa ir dėmesiu.
„Jei tau nepatinka tai, ką tu gauni, keisk tai, ką tu darai“– teigė rašytojas Karlosas Kastaneda.
Kad vaikas linktų prie tėvų, reikia atsitraukti nuo jo per žingsnį. Tačiau žmonės nenori tikėti, kad šis dėsnis veikia, renkasi savavališkus vizitus ir skambučius. Tokiu eiliškumu ir intensyvumu, kurio reikia jiems patiems.
Kodėl nesiklosto santykiai su sūnumi ar dukra
„Tikras tėvas – tai senelis“.
Tėvai per jauni tam, kad taptų vaiko mokytojais, pernelyg impulsyvūs ir nesivaldantys, kad kęstų jo įžeidimus ir abejingumą, pernelyg įsitraukę į savo gyvenimą, kad kantriai perduotų patirtį savo atžalai.
Atsižvelkite į savo klaidas. Jas taisyti galite tik su anūkais. Savo vaikuose, kurie nesutaria su jūsų anūkais, jūs pamatysite save.
