Geriau būti laisvai. Nei gyventi „bele kaip“, užtai su vyru!
Buvo pas mane draugių kompanija. Bet viskas, nebėra! Visos jos ištekėjo, apsikrovė vaikais, o aš ne.
Štai nuo šito viskas ir prasidėjo. Visą laiką man tvirtino, kad mano gyvenimas nesiklosto.
Tai buvo jų įkyri nuomonė.
Štai ir nusprendžiau skirtis su šiomis damomis. Tiesa, toli gražu ne pozityviai.
Tačiau aš nepasakyčiau, kad jos tokios laimingos santuokoje, pagal kai kuriuos jų pasakojimus. Štai pavyzdžiui, sugedo vienos skalbimo mašina, nusipirkti naujos nėra už ką.
Pinigų užtenka tik maistui ir tai neilgam. Net iš manęs dažnokai skolinosi. Jos vyras pasakė, nieko, skalbsi rankomis, nieko tau neatsitiks, o juk pas juos du vaikai!
Ir jų gyvenime nėra visiškai jokių pramogų. Kelionė prie jūros kartą per 3 metus. O kiekviena diena panaši į praėjusią, darbas-namai ir taip ratu. Nustojo rūpintis savimi, nei manikiūro, nei šukuosenos.
Ir nepaisant to, jos dar laikė save sėkmingesnėmis už mane! Kartais man atrodė, kad jos paprasčiausiai pavydėjo man laisvės. Esu įsitikinusi, kad man už nugaros jos dažnai aptarinėjo mano gyvenimą. Kad aš gyvenu tuščiai, gaišdama laiką karjerai, kelionėms.
Kad aš tokia nelaiminga be vyro. Pastoviai bandė rasti kliaudų mano vaikinuose. Tvirtino, kad gimdyti man jau vėlu.
Nesuprantu, negi išties taip svarbu laikytis santuokos, net su pačiu blogiausiu diedu, kad tik liktum ištekėjusia. Taip moteris jaučiasi aukščiau už tas, kurios be vyro?
