Motina barė dukrą. Supyko ir barė. Dukra atsakinėjo suirzusiais pasiteisinimais, kaip visada. Ji nespėjo, pavargo, padarys paskui; o pinigai taip greit išsileidžia. Štai kodėl kreditas. Ir vaikai auga, pati žinai. Reikia nupirkti šitą ir aną.
Visiškai paprastas barnis ir įprasti keiksmai. Jos dažnai barėsi, kaip dauguma neturtingų žmonių. Neturtingiesiems susibarti daugiau priežasčių. Ir jie nervingi, neturtingieji.
Jiems pastoviai tenka nerimauti dėl pinigų. Yra toks saikingas neturtingumas, kai reikia įdėti pastangų, kad gyventum oriai, neskurdžiai! Plušėti, taupyti, irkluoti, kad nepaskęstum…
Motina padėdavo iš pensijos. Dukra dirbo dvejuose darbuose. Vaikų tėvas mokėjo varganus alimentus. Vaikai augo. Gyventi galima! Bet kartais sunku, pavargsti, žinoma.
Motina išsižiojo, kad pasakytų kažką akivaizdaus ir teisingo.
Ir staiga pamatė pas dukrą žilus plaukus.
Kol kas nedaug. Keli žili plaukai smilkinyje.
Ir raukšleles pamatė prie burnos. Nedaug ir negilios, tačiau saulės šviesoje, kuri sklido pro virtuvės langą, matėsi gerai.
Ir motina sukrėsta nutilo. Tai juk jos mergaitė. Jos mažylė. Neseniai vežiojo ją vežimėliu po kiemą, avė batukus, mokė vaikščioti. Neseniai nešiojo ant rankų, siuvo snaigės suknelę į darželį. Šaukšteliu maitino košę… Ir kas gi čia?
Tai nepermaldaujamas gyvenimas. Nepermaldaujamas laikas. Baisu ne tai, kad mes senstame. Prie to pripranti. Baisu, kad sensta mūsų vaikai. O laimingų metų, dienų, minučių jiems išpuolė ne tiek jau daug.
Šios mintys praskriejo motinos galvoje. Ir staiga ji pravirko, apkabinusi dukterį. Ir sakė: „Atleisk man!“ – nors už ką gi atleisti? Niekas nekaltas dėl to, kad laikas eina taip greitai. O paskui baigiasi. Ir nesvarbu, spėjome mes gerai pagyventi ar ne – laikas vis tiek baigiasi.
Reikia tausoti artimuosius. Ir vaikus, ir suaugusius. Žmogui dažnai būna labai sunku. Ir gyvenimas jo netausoja. Kaip ir mūsų.
Ir motina apkabino dukrą, prispaudė ją prie savęs taip stipriai! Dukra net nusijuokė pro ašaras: „Na ko tu mane taip stipriai laikai? Niekas neatims!“
Atima pats laikas. Atima mus vienam iš kito. Ir reikia apkabinti ir laikyti. Ir palaikyti, ir neskaudinti. Ir taip pakanka skausmo. O gyvenimas trumpas…
