Kai tu siaubu išbėgi iš vonios ir keikiesi (beveik necenzūriškai), kad tualetas užsikimšo…o tavo 4metis vaikas sako: „Turbūt tai dėl manęs, nes įmečiau labai daug tualetinio popieriaus. Man labai reikėjo kartoninio rulonėlio. Atleisk man.“ Ir tu vietoj „Šiandien jokių animacinių filmukų!“ atsakai: „Gerai, ačiū už sąžiningumą“.
Kai paauglys skambina tau iš mokyklinės išvykos ir su ašaromis sako: „Mane pagavo su alkoholiu. Ką man daryti?“ O tu vietoj „namie gausi į subinę“, sakai: „Nesijaudink. Tai ne pasaulio pabaiga. Su kuo tu? Kur? Saugus?“
Kai tu sakai vyrui: „Eik patikrink, ar ji kvėpuoja. Ji per ilgai miega“. Ir jis vietoj „nekalbėk nesąmonių, mintys materializuojasi“ atsako: „Aš patikrinsiu. Bet ko tu jaudiniesi?“. Ir tu aptarinėji su juo staigios vaikų mirties sindromo baimę. Ir jis tave apkabina.
Kai vaikas sako: „Aš bijau neteisingai pasirinkti, nueiti ne į tą universitetą. O jei aš paskui gailėsiuosi“, ir tu vietoj „tu dar turi metus pagalvoti, tai svarbus sprendimas, nuo jo priklauso tavo gyvenimas“ atsakai: „Tu visada gali persigalvoti. Klaida – tai taip pat rezultatas. Mes augam ir mūsų požiūris į save keičiasi“. Kai vyresni vaikai sako apie naujagimį: „Kai jis rėkia, man viduj kyla toks pyktis, toks pyktis…“, o tu suprantančiai linksi galva, vietoj to, kad primintum, kad tai tavo sesuo ir tu privalai ją mylėti.
Kaip gi komfortiška gyventi namuose, kur yra emocinis saugumas.
Gyvenimas tampa visai kitoks. Jame beveik nėra baimės, mažiau pykčio ir labai daug palaikymo.
Bonusas
