Mano vardas Ona, man 68 metai, ir gyvenu Marijampolėje. Tai yra nedidelis miestas, kur kiekvienas kampelis man pažįstamas. Čia prabėgo visas mano gyvenimas — čia aš susituokiau, čia užaugo mano vaikai, čia palaidojau savo vyrą ir, galiausiai, čia aš išmokau sakyti „ne“ net tiems, kuriuos myliu labiausiai — savo vaikams.
Kai Paulius ir Eglė buvo maži, aš buvau tokia mama, kuri darė viską dėl šeimos. Dirbau siuvyklos ceche, kartais per naktį, kad tik vaikams nieko netrūktų. Vyras Jonas buvo geras, bet ypatingai nesirūpino — visi namų ruošos darbai ir rūpestis vaikais teko man. Paulius dažnai sirgo, Eglei sunkiai sekėsi mokytis, ir aš visą laiką bėgau, sprendžiau, gyniau, mokiau, gelbėjau. Buvau mama-gelbėtoja.
Kai vaikai užaugo, problemos nesumažėjo — jos tiesiog tapo kitokios. Paulius įstojo į kolegiją, bet metė. Eglė įsimylėjo, anksti išsikėlė, susilaukė dviejų vaikų. Abu gyveno neatsakingai, bet visada žinojo — mama padės. Ir mama padėjo. Pauliui aš nupirkau pirmąją mašiną, o kai jis įklimpo į skolas — atidaviau savo santaupas. Kai Eglė išsiskyrė, grįžo pas mane su vaikais — mes penki suspaudėme dviejų kambarių bute.
Kai man prireikė operacijos — tylėjau. Kai pavargau — gėriau kavą ir tyliai verkiau į pagalvę, kad niekas nematytų.
Viskas pasikeitė vieną žiemos naktį. Jaučiausi baisiai: nuovargis, aukštas kraujospūdis, širdis daužosi. Atvažiavo greitoji, ir jauna gydytoja pasakė tiesiai:
— Jūs gyvenate kito gyvenimą. Jei norite dar bent keletą metų — pagalvokite apie save.
Tą vakarą ilgai žiūrėjau pro langą. Ir galvojau — o kur mano gyvenimas? Kada aš paskutinį kartą gyvenau sau, o ne dėl ko nors?
Kitą dieną aš pasikviečiau Paulių ir Eglę. Mes susėdome prie stalo. Ir aš pirmą kartą gyvenime pasakiau:
— Aš jus labai myliu. Bet aš daugiau nenoriu jūsų gelbėti. Aš nebenoriu.
Eglė pravirko. Paulius tylėjo. Jie buvo šokiruoti, juk aš visada buvau ta, kuri turėjo. Bet aš pavargau būti vienintelė, kuri laikosi, kai visi aplink krenta.
Nuo tos dienos daug kas pasikeitė. Eglė su vaikais išsinuomojo nedidelį butą. Paulius pats pradėjo tvarkytis savo finansus. O aš? Aš pradėjau gyventi — lėtai, paprastai, bet gyvenant. Einu į rankdarbių būrelį, skaitau knygas bibliotekoje, vaikštau palei Šešupę. Kartais kepu pyragą — sau. Tik sau.
Mano meilė vaikams neišnyko. Ji tiesiog tapo brandesnė. Supratau, kad tikra meilė — tai kartais leisti jiems nukristi ir patiems atsikelti. Ne visada padėti pagalvę po galva.
Šiandien, kai žiūriu į veidrodį, matau pavargusias akis, bet jose — ramybė.
Ir jei kas nors manęs paklaus, ar aš gailiuosi, aš atsakysiu:
— Gailiuosi tik vieno — jog neapsistojau anksčiau.
Visas svetainės turinys priklauso autoriams. Visos teisės apsaugotos.
Mūsų tinklalapyje talpinami tik pramoginio pobūdžio straipsniai, surinkti iš visos planetos. Tinklalapio redakcija neatsako už duomenų tikslumą ir aktualumą.
Kai kuriuose straipsniuose gali būti netikslių rekomendacijų ir patarimų, galinčių suklaidinti, todėl būtinai pasikonsultuokite su to profilio specialistu, prieš išbandydami.
