Vakar mano nauja mergina mane pirmą kartą pasikvietė pas save pernakvoti. Aš su savimi pasiėmiau visokių skanėstų – vyno, sūrio, skanios žuvies, pasakiškų pyragaičių. Manau sau, puikus bus vakaras po darbo, pailsėsim, gal kokį filmą paspoksosim. Gėlių užgriebiau, jau prie pat įėjimo, pas močiutę ramunių, kaip mano mergina mėgsta.
Užeik, sako, dabar gersim arbatą, o paskui reiks anksčiau atsigulti, nes man ryt svarbus susitikimas ryte, reikia puikiai atrodyti. Aš visai nusiminiau – tai kam ji mane pasikvietė? Vietoj pagalvės, ar ką? Ji, matyt, iškart mano mintis nuskanavo.
Nusišypsojo, ir sako švelniai – tu man atleisk, kad taip atsitiko, susitikimą tik prieš valandą patvirtino, ateik, sako penktadienį, tada visas vakaras bus laisvas. Puiku! Žinoma, ateisiu! Išsiimu savo skanėstus, o ji man kitą naujieną – ką tu! Po 18 valandos tokių dalykų nevalgau, mes gersim arbatą su stevija ir datulėmis ir figomis. Oi jau tos merginos su savo dietomis. Būčiau žinojęs, būčiau pirmiau į piceriją užlėkęs. Mano nuotaika jau visai subjuro. Manau sau, ar verta ateiti penktadienį. Gerai, pažiūrėsim.
Tik užmigo mano draugė, o aš – į virtuvę. Jūs man , žinoma, atleiskit, bet vakarieniauti datulėmis aš nepratęs, alkanas, kaip vilkas.
Ir tiesiai link šaldytuvo patraukiau. Tuoj porą sumuštinių sukimšiu ir arbatos su pyragėliu. Puikiai bus. Tik atidarau dureles, už manęs kažkas nežmonišku balsu klausia: „Tu ką, paėsti?“. Aš ne silpnų nervų, bet užrikau. Tamsu, nors į akį durk, ir ten kažkas juda. Taip praėjo 10 sekundžių, ar 30 minučių, ar 5 minutės, nežinau. Staiga įsijungia šviesa. Žiūriu nieko nesuprantančiu žvilgsniu – stovi mano mergina ir vos sulaiko juoką.
O kampe, narvelyje, papūga tupi. Niekad nemaniau, kad noras užvalgyti naktį gali tapti tokiu nuotykiu. Gerai, nors mergina manęs pagailėjo – valgyk, sako, ką tik nori, o aš miegoti. Manau sau, pavyks mums sutarti. Tik labai linksma bus.
