Mes jau seniai nusipirkome sodybą, bet vis nebuvo laiko jam sutvarkyti. Pastoviai dirbome su vyru, nuvažiuodavome ten maždaug kartą per mėnesį. O kadangi kiti kaimynai gyveno ten pastoviai, mūsų apleistas sklypas tarp prižiūrėtų sodų atrodė, švelniai tariant, nereprezentatyviai.
Liuda, mūsų vieniša kaimynė, net kelis kartus juokais davė mums pastabas. Esą, kaip čia taip, nusipirkote sodybą, o pagal paskirtį jos nenaudojate. Ir tvirtino, kad visiems gyvenvietėje sugenda nuotaika, pamačius mūsų sklypą.
O paskui aš išėjau į pensiją, vyras darbe pasiėmė ilgas atostogas ir mes nusprendėme, kad kaip tik atėjo laikas užsiimti tuo, kad mes taip ilgai atidėliojome. Su namuku viskas buvo gerai, jį reikėjo tik nudažyti ir nuvalyti langus. O štai teritorijoje teko paplušėti.
Bet po to, kai mes išvežėme iš ten kelis karučius seno šlamšto, o dar lapus, žolę, nudžiūvusius medžius ir krūmus, sklypas ėmė atrodyti netgi labai simpatiškai. Aš staiga pati per visą tą laiką panorau jį kažkaip pagražinti. Nusprendžiau, kad pasidarysiu čia nuosavą sodą.
Terliotis su lysvėmis ir šiltnamiais aš neplanavau, o pasisodinti keletą medžių ir krūmų – kodėl gi ne? Vyras palaikė mano idėją ir pridėjo:
– Nagi pasisodinkime dar ir rožių. Kad būtų gražu. Palei keliuką, kuris veda link namo, o dar palei šitą sieną. Kai jos sužydės, iš verandos atsivers gražus vaizdas.
Idėja man pasirodė tiesiog nuostabi. Ir mes netrukus ją įgyvendinome. Nors aš ir neturėjau didelės patirties, turbūt ranka buvo lengva ir visi nauji sodinukai prigijo bei pradėjo pro truputį augti.
Į sodybą dabar atvažiuodavau dažnai, o kai sušilo, išvis persikėliau čia. Pastebėjau, kad pagerėjo mano savijauta, o dar buvo malonu žiūrėti, kaip auga ir žaliuoja mano sodas.
Ir viskas buvo gerai iki tol, kol mano rožės nepaaugo tiek, kad jas pastebėtų kaimynė. Iš pradžių ji atėjo pas mane į svečius, kad pagirtų.
– Pagaliau susitvarkėte savo sklypą,- pasakė ji. – O tai buvo graudu žiūrėti.
– Taip, atsirado laiko,- nusišypsojau aš.
– O kas čia, rožės? – staiga visai kitu tonu paklausė ji.
– Taip,- nustebusi atsakiau aš, nesuprasdama, ko ji išsigando ar nustebo. – O kas?
– Jas reikia išrauti,- nepriimančiu prieštaravimų tonu pareiškė Liuda.
Pamaniau, gal aš išsirinkau kokią nuodingą ar uždraustą rūšį, ar pasodinau ne toje vietoje. Tačiau viskas pasirodė paprasčiau. Kaimynė pasakė, kad jai alergija rožėms ir todėl aš privalau (ji tiesiog pabrėžė tą žodį) nedelsdama jas visas sunaikinti.
– Taigi jos juk mano sklype auga,- ramiai atsakiau aš. – Ir tau niekaip netrukdys.
– Aha, o kai pražys, viskas tuoj pat iki manęs ateis! – pasipiktinusi atsakė ji. – Nesiruošiu dėl jų kasytis ir čiaudėti.
Aš čia sukūriau grožį, mane viskas tenkina ir nieko keisti aš nesiruošiu.
Kaimynė išėjo su skandalais. Ilgai piktinosi, vadino mane kenkėja ir sakė, kad jei aš artimiausiu metu neišrausiu savo rožių, ji prirašys skundų. Tiesa, nepatikslino, kad skųsis.
Žinoma, naikinti rožių, į kurias jau įdėjau tiek jėgų ir laiko, aš nesiruošiu. Tuo pat metu mane truputį graužia sąžinė – o jei kaimynei išties bus bloga dėl mano rožių?
