Kai mirė mano vyras, maniau, kad skausmas nebegali tapti stipresnis. Bet paaiškėjo – gali.
Aš sužinojau apie avariją lietingą antradienį. Vienas skambutis – ir gyvenimas sustojo. Mes kartu praleidome dvidešimt septynerius metus, užauginome tris vaikus, pastatėme namą, patyrėme pakilimų ir nuopuolių. Jis buvo dalis visko, ką mylėjau ir kuo gyvenau.
Laidotuvės praėjo kaip rūke. Ašaros, apsikabinimai, žmonės, kurių neprisiminiau jau po minutės. Aš laikėsi tik dėl vaikų, kurie kabinosi į mane kaip į paskutinę atramą.
O tada nuėjau pas teisininką – tiesiog „sutvarkyti viską“, kaip sakoma po laidotuvių. Ten, mažame kabinetėlyje, kvepiančiame kava ir popieriumi, išgirdau frazę, kuri nuskambėjo baisiau nei skambutis iš ligoninės:
„Nėra santuokos įrašų“.
Iš pradžių aš nesupratau. Pakartojau, kad susituokėme 1998-aisiais, į valstiją išvykome specialiai. Tačiau teisininkas tik papurtė rankomis: nėra dokumento – nėra santuokos, nėra teisių. Namas, automobilis, pinigai, net jo daiktai – viskas ne mano. Man davė dvi savaites, kad išsikraustyčiau.
Išėjau į gatvę ir negalėjau sugauti oro. Kaip pasakyti vaikams, kad mes – niekas? Visą naktį knisausi senose dėžėse. Buvo nuotraukos iš vestuvių, suknelė, girliandos, atvirukai su sveikinimais – viskas buvo. Išskyrus vieną dalyką: santuokos liudijimą. Jokio. Nei kopijos, nei originalo.
Kartais žiūrėjau į jo nuotrauką ir mąstydavau: ar jis pamiršo? Ar žinojo, bet bijojo prisipažinti? Kaip galima buvo slėpti tai daugiau nei dvidešimt metų?
Pinigai seko. Vyriausiasis ruošėsi į kolegiją, jauniausias tik pradėjo savo kelią. O aš nežinojau, kur gyvensime po poros savaičių.
Ir tada vieną pilką rytą pasigirdo beldimas į duris.
Prie slenksčio stovėjo apie keturiasdešimt metų moteris. Griežtas paltas, ramus veidas, rankose – storas vokas.
– Atleiskite, – pasakė ji, – turiu jums tai perduoti. Jis prašė, kad gautumėte laišką, jei jam kas nors nutiktų.
Aš sustingau vietoje. Nepaklausiau nei kas ji, nei kaip ji vadinasi. Tiesiog pasiėmiau voką. Moteris tyliai pridūrė:
– Palauksiu mašinoje. Jei norėsite ko nors paklausti.
Uždariau duris, prispaudžiau voką ir ilgai negalėjau praplėšti krašto. Kai pagaliau atidariau, viduje buvo du lapai: laiškas ir kopija dokumento su antspaudais.
Laiške buvo jo raštas, toks pažįstamas, su nelygiomis raidėmis.
„Jei tu skaitai tai, vadinasi, aš vėl viską padariau per vėlai. Atleisk. Turėjau pasakyti tiesą dar prieš daugelį metų.“
Toliau – žodžiai, nuo kurių man pradėjo drebėti rankos. Jis prisipažino, kad prieš daugelį metų buvo vedęs, santuoka greitai subyrėjo, bet skyrybos taip ir nebuvo užbaigtos. Tada prasidėjo darbas, kelionės, šurmulys – ir jis tiesiog atidėliojo šį pokalbį, kol aš atsiradau jo gyvenime.
Jis rašė:
„Aš bijojau, kad prarasiu tave, jei pasakysiu tiesą. Aš bailys. Bet aš mylėjau tave kiekvieną dieną.“
Antrame lape buvo testamento kopija – tikro, sutvarkyto prieš pusmetį. Visi turtai, visos santaupos, draudimas – vaikams ir man.
Kai atsigavau, išėjau pas tą moterį. Ji sėdėjo mašinoje, žiūrėdama į vieną tašką.
– Ar jūs… kada nors buvote su juo? – paklausiau.
– Taip, – atsakė ji atvirai. – Daugelį metų atgal. Mes seniai nebegyvename kartu. Jis neslėpė, kad turi šeimą. Jis atėjo pas mane tik tam, kad viską sutvarkytų tinkamai. Testamentą mes sutvarkėme. O skyrybos… jis nespėjo.
Ji pasakė, kad nesiekia nė cento. Kad pasiruošusi patvirtinti viską teisme. Kad ji turi savo gyvenimą, o mes – tai jo tikroji šeima.
Dabar vyksta dokumentai, parašai, teismai. Teisininkas sako, kad dėka testamento turime galimybę išsaugoti namus ir vaikų ateitį.
O aš vakarais sėdžiu su laišku. Skaitau jį vėl ir vėl. Ir mano viduje du jausmai: dėkingumas ir kartėlis. Jis bandė mus apsaugoti – ir tuo pačiu metu daugelį metų slėpė tiesą, kuri dabar plėšia man širdį.
Ir aš nežinau, kas svarbiau: tai, ką jis darė dėl mūsų gyvenimo metu, ar tai, ką jis nutildė.
Kaip elgtumėtės mano vietoje – ar galėtumėte atleisti tokią melą žmogui, kurio jau nėra? Ar ši išdavystė liks su manimi amžinai?
