Žmonos dėdė mirė netikėtai. Man jis buvo beveik svetimas žmogus, o jai – kažkoks seniai pamirštas giminaitis iš vaikystės. Kai paaiškėjo, kad jis paliko jai butą, net apsidžiaugiau. Pagalvojau: na pagaliau pasisekė, parduosime ir padengsime paskolą, lengviau įkvėpsime.
Bet ji pasakė, kad parduoti nenori. Ji nori pabandyti ten pagyventi, padaryti remontą, „pabūti viena, iš atstumo“. Aš nusijuokiau. Kaipgi dar „vieniša“? Mes gi šeima.
O po mėnesio ji tiesiog susikrovė daiktus. Be riksmų, be isterijų, be „tu kaltas dėl visko“. Ramiai, lyg eitų į darbą.
-Viskas nuspręsta. Atsiprašau. Išeinu.
Ir išėjo. Su dukra.
Tada galvojau, kad ji turi kažką kitą. Na kaip dar kitaip? Vyras, butas, naujas gyvenimas. Galvoje kunkuliavo: kas, kaip seniai, kodėl nepastebėjau.
Pirmąsias savaites gyvenau kaip rūke. Darbas – namai – lova. Grįžti namo, o ten tylu. Niekas nesnara, nesibara, nestato arbatinuko. Anksčiau erzindavo, kad ji visada ką nors sako, kažko prašo, įsižeidžia. O čia tyla. Ir nuo šios tylos ausyse spengia.
Dukrą matydavau retai. Tai pamokos, tai užsiėmimai, tai „mama pavargo“. Kartą neištvėriau, palaukiau, kol ji išeis į parduotuvę, ir nuėjau tarsi atsitiktinai. Žmona ėjo priekyje, dukra šalia. Aš beveik sustojau. Žmona… kitokia. Plaukai sutvarkyti, akys ne tokios pavargusios, po akimis nėra tų pilkų maišelių. Ir šypsosi. Tiesiog eina ir šypsosi. To jau seniai nemačiau.
Širdis susitraukė. Juk maniau, kad ji turi kentėti, ilgėtis, gailėtis, kad išėjo. O ji atrodė taip, tarsi, priešingai, pagaliau pradėjo kvėpuoti.
Kelias dienas vaikščiojau piktas. Po to neištvėriau ir pamačiau dukrą, kai ji buvo pas mane.
-Pasakyk tiesiai, ar mama su kažkuo susitikinėja?
Ji patylėjo, tada atsiduso.
-Ne, tėti. Mama su niekuo nesusitikinėja.
Ir, žinai, man iš pradžių palengvėjo. Tarsi akmuo nuo širdies nukrito. Galvoju: na ačiū Dievui, neapgavo, neapviliojo. Bet dukra pridūrė dar.
-Ji tiesiog pagaliau gyvena taip, kaip pati nori.
Aš nesupratau.
-Kaip tai?
-Na… ten tylu. Ji sako, kad pirmą kartą gyvenime niekam nieko neskolinga. Niekam. Nori – vakarieniauja jogurtu. Nori – neplauna grindų šiandien. Niekas neateina ir nesako, kad „namai kaip kiaulidė“. Niekas nepaklausia, kodėl vakar borštas buvo skanesnis. Ji juokiasi, tėti. Supranti? Ji tiesiog rami.
Ir man tarsi su kuoka per galvą. Nes visi mūsų pokalbiai iškart iškilo į paviršių. Mano amžinas:
-Kodėl tu tokia pavargusi, atsisėsk, pailsėk, nes nėra ką žiūrėti.
Mano:
-Kokie vėl makaronai, ar sunku pagaminti normaliai?
Mano:
-Na, visiems kažkaip pavyksta būti žmonomis ir motinomis, o tu viena vis amžinai skundiesi.
Pasirodo, ji ne tik dėl manęs išėjo. Ji išėjo ten, kur jos nevertina pagal vakarienės kokybę ir grindų blizgesį. Kur nėra amžino „tu privalai“.
Dukra dar pasakė:
-Mama sako, kad tu jos negirdėjai, kai ji sakydavo, jog jai blogai. Tu tik įsižeisdavai, kad ji nebešypsosi.
Aš tada atsisėdau virtuvėje ir supratau, kad visą laiką ieškojau varžovo. Galvojau, kad ją kas nors nuo manęs atėmė. O pasirodė, kad pralaimėjau tylai savo bute, arbatos puodeliui be šaukimo ir teisei eiti miegoti, negirdint, kokia tu „amžinai nepatenkinta“.
Ir va sėdžiu dabar vienas mūsų „šeiminiame“ bute. Viskas savo vietose, kaip man patinka. Tik šeimos čia nebėra. Ji pasirinko ne kitą vyrą. Ji pasirinko save.
Ir va aš galvoju ir nuoširdžiai noriu paklausti tavęs: kaip manai, aš praradau šeimą, ar ji tiek metų gyveno ne savo gyvenimą ir pagaliau išėjo iš ten, kur jos seniai jau nebemyliu, o tik naudojosi faktu, kad ji šalia?
