Jis paskambins, o tu nebėgsi pasišokėdama prie telefono. Jis pasiūlys susitikti, o tu nepulsi prie veidrodžio, pakeliui kratydama spintos turinį. Jis pasiūlys užvažiuoti, o tu atsakysi, kad patogiau susitikti jau miesto centre.
Tu žiūri jam į akis laisvai ir atvirai, taip, kad jis pirmas nusuka susidrovėjusį žvilgsnį. Tu nekompleksuoji ir leidi sau pasitaisyti makiažą prie jo, jo paties mašinoje.
Tu šoniniu žvilgsniu matai, kaip jis žiūri į tave. Tu žinai, ką reiškia visi šie žvilgsniai ir neklysdama atspėji, kada tampi jam kažkuo daugiau, nei tiesiog simpatiška Barbe.
Tu visą tą laiką sėdi ir užduodi sau vos vieną klausimą: „Kokį velnią aš čia darau?!“ Tu net žinai atsakymą.
O dar tu supranti, kad šis geras, mielas, inteligentiškas, išauklėtas, malonus visomis prasmėmis berniukas, įsimylėjęs tave, niekada netaps antibiotiku, niekada negalės subraižyti sielos taip, kad paskui norėtųsi nudvėsti, bet prisiminti ir prisiminti…
Jis laukia pakvietimo kavos…Tu linki jam labos nakties. Suspėji nusiauti tik kairį batą – „Jau pasiilgau. O tu?!…”
Tau geriau nežinoti, gerasis mano. Geri virtuvėje konjaką ir nekenti to, kas pavertė tave pabaisa, nesugebančia tapti kitiems „kažkuo daugiau“.