Devyniasdešimtmetis senelis lėtai įžengė į parduotuvę, remdamasis į seną medinę lazdą. Kiekvienas žingsnis buvo sunkus — kojos drebėjo, nugara skaudėjo, kvėpavimas paspartėjo. Tačiau reikėjo nusipirkti maisto produktų. Jis buvo pripratęs viską daryti pats, nors amžius ir vienatvė vis stiprėjo.
Jis vaikščiojo tarp lentynų, atidžiai stebėdamas kainų etiketėles. Iš po kepurės matėsi sidabriniai plaukai.
Paimdamas duonos kepalą, pažvelgė į kainą, atsiduso ir padėjo atgal. Tada paėmęs sviesto pakuotę, suko ją rankose — ir tyliai pastatė atgal.
— Kaip viskas brangsta… — murmėjo jis.
Dar kelis daiktus jis taip pat padėjo atgal, suvokdamas, kad pinigų gali neužtekti net būtiniausiems dalykams.
Parduotuvėje buvo triukšminga — pokalbiai, skubėjimas, telefonai. Niekas nepastebėjo senuko, kuris vos laikėsi ant kojų. Jis beveik pasiekė praėjimo galą, kai staiga suklupo. Aštri skausmo banga pervėrė koją ir jis krito ant šalto grindų.
— Ai… skauda… — dejuodamas senelis bandė atsikelti, bet jo kojos jo neklausė.
Keli žmonės pažvelgė — ir nusisuko.
Moteris toliau rinkosi jogurtus, vyras prie kasos apsimetė, kad nieko neįvyko.
Senukas bandė atsikelti dar kartą — ir vėl krito.
Aplink — abejingumas. Lūpos drebėjo, akys prisipildė ašarų. Jis ištiestas ranką, tarsi prašydamas pagalbos, bet niekas nesiartino. Vienas vaikinas net išsitraukė telefoną ir pradėjo filmuoti — jam tai atrodė juokinga.
Nusilpęs, senelis pradėjo šliaužti prie išėjimo. Vieną ranką laikė ant lazdos, kitą ant šaltų plytelių. Parduotuvėje įsivyravo keista tyla — girdėjosi tik sunkus jo kvėpavimas ir prislopinti dejonės.
Jis šliaužė lėtai, kankinamai, bet nesustojo.
Visi stovėjo šalia, bet nepadėjo. Jų žvilgsniuose buvo užuojautos, bet ne veiksmas.
Ir staiga prie jo pribėgo mažas berniukas — apie penkerių metų. Ranka jis laikė mašinėlę.
Atsiklaupė ant kelių ir tyliai paklausė:
— Seneli, tau skauda? Kur tavo vaikai?
Senelis pažiūrėjo į jį, ir veide pasirodė silpna, bet šilta šypsena.
Berniukas ištiesė ranką, bandydamas padėti atsikelti.
Tai pamatė berniuko tėvas — jis pribėgo, pakėlė senuką, pasodino ant suoliuko ir iškart iškvietė greitąją pagalbą.
Laukdami, mažylis laikė senelį už rankos ir šnibždėjo:
— Nebijok, viskas bus gerai.
Atvykus greitajai pagalbai ir išvežus jį, parduotuvėje įsivyravo visiška tyla.
Žmonės, kurie minutę prieš stovėjo abejingi, negalėjo vienas kitam į akis pažvelgti.
Tą dieną tik vienas mažas berniukas parodė, kas yra tikras žmogaus veiksmas.
Jis nepraėjo pro šalį.
Nebijojo.
Nesudvejojo.
Tą akimirką jis buvo vienintelis, kuris tikrai turėjo širdį.
