Kovo pradžioje su vyru pradėjome savanoriauti. Aš gaminau maistą valgyklose, o vyras darė maskuojamuosius tinklus.
Žinoma, rinkome kai kuriuos produktus ir daiktus pabėgėliams. Tą šeštadienį mes budėjome mūsų stotyje. Atvažiavo evakuacinis traukinys.
Maži vaikai verkia, suaugusiųjų akys išsigandusios. Tiesą sakant, pačiai kartas nuo karto byrėjo ašaros, kurias greitai šluosčiausi servetėle.
Čia mane kažkas taip švelniai ir lengvai truktelėjo už striukės kišenės. Atsisuku – o šalia manęs stovi močiutė su nedidele kuprinėle:
– Dukrele, nepasakysi, kur čia arbatą pilsto? Šalta, noriu sušilti.
– Štai, močiute, laikykite.
Močiutė mažais gurkšneliais gardžiavosi arbata.
– O su kuo jūs atvykote? Vaikai, anūkai?
– Ne, aš viena, nieko aš neturiu. Vaikai mane metė ir išvažiavo.
Kai tai išgirdau, sukandau dantis, o iš akių ištryško ašaros. Nesileidau į detales ir palydėjau močiutę vidun, padėjau užsipildyti dokumentus. Atnešiau dar arbatos ir bandelę. Kaip tik atvažiavo mano vyras. Išgirdęs močiutės Olgos pasakojimą, tarė:
– Tegu kol kas pagyvena pas mus. Apgyvendinsime svetainėje. Paskui matysim.
Galvojome, kad močiutė pagyvens pas mus savaitę. Bet aš taip prie jos pripratau! Senelė
Olia padeda man buityje, o kaip skaniai gamina – žodžiais neapsakysi. O dar močiutė labai
padėjo mano sūnui su literatūra. Pasirodo, ji savo laiku dirbo mokytoja.
Žinote, su senelės Olgos atėjimu mūsų gyvenime atsirado naujų spalvų. Kai prasidėjo karas, viskas atrodė taip pilka.
Net nežinojome, ar rytoj pabusime. O močiutė Olia tapo mūsų šviesos spindulėliu. Net sūnus vadina ją močiute. Taip gyvename jau beveik metus.
Štai bėgo žmogus nuo katastrofos, o rado naują šeimą. Žinoma, su savo dukra ir žentu ir nenori bendrauti, o aš ir nereikalauju.