Mes su Tomu niekada neslėpėme savo telefonų vienas nuo kito. Ne todėl, kad būtume specialiai demonstravę pasitikėjimą – tiesiog tai buvo natūralu. Aš galėdavau pasiimti jo telefoną įjungti muziką automobilyje. Jis – mano, kad atrašytų mamai, kai būdavau užsiėmusi. Viskas buvo paprasta, be jokios įtampos.
Bet vieną dieną paėmiau jo telefoną – ir pamačiau ekrano užraktą. Su kodu. Keturiais skaičiais. Spynos ikonėlė. Ir man kažkas viduje suvirpėjo.
– Pakeitei nustatymus? – paklausiau. – Kodėl dabar ten slaptažodis?
Jis gūžtelėjo pečiais:
– Dėl darbo. Mums pasakė viską šifruoti, klientų saugumas.
Skambėjo logiškai. Bet balse – kažkas buvo kitaip. Per daug kasdieniškai. Per daug ramiai. Ir aš, pati nesuprasdama kodėl, pradėjau pastebėti smulkmenas. Jis ėmė dažniau nešiotis telefoną net į vonią. Pranešimai nebeatsirasdavo ekrane. Vakare, atrašinėdamas žinutes, jis tylėdavo, o jo veidą puošė lengva šypsena.
Stengiausi nekreipti dėmesio. Raminau save: „Tu juk ne tokia. Tu nepavydi. Tu pasitiki.“ Bet nerimas neapleido.
Ir vieną naktį padariau tai, ko pati iš savęs nesitikėjau. Pasižiūrėjau, kaip jis įveda slaptažodį. Apsimečiau miegančia, o paskui pasiėmiau telefoną. Širdis daužėsi taip, tarsi būtum bėgusi maratoną.
Aš ne ieškojau neištikimybės. Ieškojau patvirtinimo, kad viskas gerai. Kad be reikalo abejoju. Kad galiu ramiai atsikvėpti.
Bet tarp žinučių buvo susirašinėjimas su moterimi. Ne intymus. Bet ir per daug asmeniškas. Švelnūs kreipiniai. Dalinimasis paslaptimis. Klausimai: „Kada vėl susitiksime?“ – ir atsakymai: „Tik ne namuose. Čia sudėtinga.“
Aš daugiau neskaičiau. Padėjau telefoną atgal. Ir atsiguliau. Gulėjau iki ryto. Neverkiau. Tik klausiausi, kaip jis šalia kvėpuoja. Ir jutau, kaip tarp mūsų pastatoma nebyli siena.
Ryte pasakiau, kad viską žinau. Be isterijų. Jis neneigė. Pasakė, kad „nieko nebuvo“. Kad tai – „tik žodžiai“. Kad jis susipainiojo. Kad jam pasidarė ankšta, bet jis nenorėjo išeiti.
Kalbėjomės ilgai. Paskui ilgiau tylėjome. Dabar esame kartu. Bet jau nebe tokie kaip anksčiau. Aš atleidau – dalinai. Jis tapo skaidresnis. Bet pasitikėjimas – tai ne pleištas. Jis nebelaikomas tuščiomis kalbomis. Jis yra arba jo nėra, jei tik bandai surinkti jį iš šukių.
O tas slaptažodis man tapo simboliu. Ne išdavystės. O momento, kai mano viduje pirmą kartą kažkas užsivėrė.
Visas svetainės turinys priklauso autoriams. Visos teisės apsaugotos.
Mūsų tinklalapyje talpinami tik pramoginio pobūdžio straipsniai, surinkti iš visos planetos. Tinklalapio redakcija neatsako už duomenų tikslumą ir aktualumą.
Kai kuriuose straipsniuose gali būti netikslių rekomendacijų ir patarimų, galinčių suklaidinti, todėl būtinai pasikonsultuokite su to profilio specialistu, prieš išbandydami.
