Kai pirmasis vyras susikrovė lagaminą ir pasakė, kad išeina pas kaimynę, anyta tik pataisė chalatą ir ramiai pasakė:
– Išeik, bet vietoje to palik man savo automobilį. Nuo jo bent kažkokia nauda, ko negaliu pasakyti apie tave.
Jis išėjo, trenkęs durimis. O po savaitės ji jau vairavo jo naujutėlaitį „mercedesą“.
– Įsivaizduok, – juokėsi ji, – pirmą kartą per dvidešimt penkis metus šis žmogus man išties pasitarnavo!
Šią sceną ji man papasakojo virtuvėje, kai tik pradėjau pratintis prie jų šeimos. Tada dar galvojau, kad tai pokštas. Bet raktai gulėjo tiesiai ant stalo: sunkūs, su pakabuku, kur išgraviruota jo vardas. Ji pabarbeno juos pirštu:
– Štai, dukra. Pagaliau nors kažką iš jo galima įjungti ir važiuoti, o ne tik klausytis pažadų.
Aš ją pažinojau kitaip — griežtą, susikaupusią, visada tiesios nugaros ir su šaltu žvilgsniu, kuris ne slegia, bet atveda į protą. Ji nemėgo scenų, nemėgo verkšlenimų. «Verk širdyje, o rankomis daryk savo», – sakydavo ji, kai skųsdavausi darbu ir neišpildytu remontu. Ir ši istorija su automobilio perėmimu buvo apie tą patį: ne apie kerštą, o apie gyvenimo tvarką, kur kiekvienas atsako už savo sprendimus.
Žinoma, kaimynai šnabždėjosi. Vieni jos gailėjo, kiti kikeno, sakydami, kad «visų nesulaikysi». Ji nieko niekam aiškinti nesiruošė. Perregistravo dokumentus, sumokėjo mokesčius, nuvežė automobilį į servisą. Sėdos prie vairo, nors anksčiau bijojo. Pirmą kartą važiavo į turgų ir grįžo laiminga kaip moksleivė.
– Matytum jų veidus, – sakė ji ir įmetė į keptuvę svogūną. – Ypač tos pačios kaimynės. Stovi prie laiptinės, lūpas atsikišus, o aš taip atsargiai — pip bin pip. Pažiūrėjau į veidrodį: gyvi, nesukrito.
Po mėnesio jis paskambino. Jo balsas atsargus, net švelnus. Paklausė, ar «kartais galiu paimti automobilį, reikalams». Ji tyliai klausėsi, tada atsakė:
– Žinoma, gali. Tik naujos šeimininkės paklausk.
Įsivyravo tyla, ir išgirdau jo nervingą juoką. Ji padėjo ragelį ir užvirė arbatą.
– Žinai, – pasakė man, – aš nepyktu, aš pavargus. O nuovargis gydomas judėjimu. Tegul būna su kuo judėti.
Ji pradėjo keisti maršrutus: į sodą, pas draugę į kitą rajoną, į polikliniką seniems tyrimams, kuriuos taip ir neatsiėmė, nes kažkada «nebuvo laiko». Pirštinėse dėžutėje visada gulėdavo plaukų gumelė, atsarginė lūpdažis ir mažas bloknotas, į kurį ji rašydavo kilometrų ir benzino išlaidas, tarsi tai būtų jos asmeninė terapija: fiksuoti realybę, kur viską galima suskaičiuoti ir suprasti. Kiekvienas užrašas tarsi ištrindavo vieną seną priekaištą, vieną «vėliau», kuriame ji gyveno pusę savo gyvenimo.
Kartą mes su vyru susibarėme. Kvailystė, bet man atrodė — pasaulio pabaiga. Atėjau pas ją, atsisėdau ant taburetė ir pravirkau. Ji palaukė, kol išsikvėpsiu, pripylė vandens ir pasakė:
– Dabar tu nori, kad pasakyčiau, kad visi vyrai yra tokie pat. To nesakysiu. Mano pirmasis vyras būtent toks buvo, ir aš pernelyg ilgai bandžiau jį pakeisti. Tačiau keisti reikia save: kodėl tu kenči, kodėl tyliai, kur tavo ribos.
– Ir ką daryti? – paklausiau aš.
– Viskas kaip su tuo automobiliu. Imk tai, kas priklauso tau pagal teisę. Ne metalą — pagarbą sau. Ir tuo važiuok iš bet kurios bėdos.
Po metų buvęs vėl atsirado. Stovėjo prie jos namo, gailiai šypsojosi. Paaiškėjo, kaimynė išvijo. Jis pradėjo kažką apie «atsiminimus», «tiek metų», «bandome dar kartą». Ji klausėsi ramiai, be pykčio.
– Pasakyk tiesiai, – paprašė. – Kodėl atėjai?
– Na, mes juk šeima, – sumurmėjo jis. – Ir… tavo automobilis… gal aš padėčiau tau, jei reikia.
Ji nusišypsojo:
– Šeima – tai, kai nori eiti namo. Tu jau seniai to nenorėjai. O dėl automobilio nesijaudink. Ji turi gerą vairuotoją.
Jis pasitraukė, galvą traukdamas į striukę. Ji net nenudziuvo. Vakare išvažiavome į prekybos centrą pirkti produktų, juokėmės iš nuolaidų «du už vieną kainą». Kasos eilėje ji man nupirko rožę — tiesiog šiaip sau. Pasakė:
– Svarbu kartais save lepinti, kol koks nors pašalinis neateis ir pasakys, kad tai «per brangus malonumas».
Nuo to laiko tas „mercedesas“ jai tapo ne statuso, o simboliu: jei kas bando tave pažeminti, daryk taip, kad ant šio pažeminimo nuvažiuotum toli ir gražiai. Ji nemakala pamokslų, nepasakoja detalių, nesugalvoja užuojautos iš aplinkinių. Tiesiog gyvena, kaip moka. Ir jei paklaustum, ar ji gailisi, kad nesulaikė? Ji atsakys:
– Aš ne tramvajus, kad sulaikyčiau. Aš moteris. Ir turiu savo maršrutą.
Kartais, kai man liūdna, ji duoda man raktus:
– Važiuok. Prisimink: viskas, kas tikrai tavo, užsiveda iš pirmo karto. Likusieji dalykai – ne mūsų.
O kaip jūs manote: kai tave išduoda, kas svarbiau – daužyti indus ar ramiai pasiimti tai, kas tavo, ir judėti toliau?
