Kai mano anūkas vedė, jaučiausi kaip sapne. Visi lakstė, rinkosi restoraną, kostiumus, dekorą, ginčijosi dėl gėlių ant stalų, o aš galvojau tik apie vieną: ką jam padovanoti taip, kad tai liktų širdyje, o ne tik ant lentynos. Mano pensija juokinga, net vokelio su padoriai suma negalėjau sau leisti.
Ištraukiau seną dėžutę su nuotraukomis iš spintos. Ten buvo visas jo gyvenimas: gimdymo namai, pirmos Kalėdos, kaip jis trejų metų valgo sriubą ir bando mane pataikyti šaukštu į žandą, pirmasis mokyklos varpas, žvejyba su seneliu, kur jis rankose laiko mažytę žuvelę. Sėdėjau ant grindų ir verkiau, vartydama šias nuotraukas.
Nusprendžiau sukurti albumą. Tokį, kaip anksčiau darydavo, popierinį su failais. Kiekvieną vakarą po vakarienės atsisėsdavau prie stalo, dėliojau nuotraukas ir galvojau, ką jam parašyti, jei tai, galbūt, paskutiniai žodžiai, kuriuos kada nors nuo manęs perskaitys.
Povova nuotrauka, kur aš laikau jį ant rankų gimdymo namuose, parašiau:
«Čia tu dar nežinai, kad kada nors tapsi mano senatvės prasme».
Nuotraukoje, kur jis mažytis miega ant mano krūtinės:
«Jei gyvenime tau bus baisu, prisimink: taip pat mintimis visada laikau tave, net jei esi toli šalia».
Pirma jo mokyklos diena, kur jis stovi su milžiniška kuprine, beveik didesnė už jį:
«Visada buvai mažas, bet nešei daugiau nei daugelis suaugusiųjų. Mačiau ir didžiavausi».
Kur jis su seneliu gamina inkilėlį:
«Čia tau atrodo, kad senelis mokina tave vinis kalti. Iš tiesų jis mokina būti vyru».
O paskutiniame puslapyje, kur mes abu ant suoliuko apsikabinę, parašiau ilgiausiai:
«Jei kada nors tau pasirodys, kad neturi nieko, prisimink: kur begyventum, kiek tau bebutų metų, visada turėsi namus, kur tavęs laukia moteris su raukšlėmis ir senomis rankomis. Ji gali ne viską suprasti tavo naujajame gyvenime, bet ji visada bus tavo pusėje. Tai aš, tavo močiutė».
Vestuvėse šiek tiek drebėjau, kai jam ištiesiau šį albumą. Aplink šypsojosi svečiai, muzika grojo, visi dovanojo vokelius, taurės skambėjo. Mano dovana atrodė tokia maža ir senamadiška toje aplinkoje.
Jis paėmė albumą viena ranka, kita laikė nuotakos puokštę, greitai pažvelgė į viršelį, lyg tai būtų tik atvirukas, ir pasakė:
– Ačiū, močiute. Vėliau peržiūrėsiu.
Ir padėjo jį į šoną, prie kitų dėžučių ir pakuočių.
Šypsojausi, linktelėjau, net kažką pajuokavau, kad niekas nepastebėtų, kaip man graužia akis. O viduje buvo toks jausmas, tarsi mane atsargiai padėjo ant tolimesnės lentynos su nereikalingais daiktais. Sėdėjau prie stalo, žiūrėjau, kaip jis šoka su nuotaka, kaip jie juokiasi su draugais, ir tyliai sakiau sau: «Na, dabar jis turi kitą gyvenimą. Be manęs».
Naktį ilgai negalėjau užmigti. Vis įsivaizdavau, kaip kažkas atplėš vokelius, suskaičiuos banknotus, o mano albumas taip ir liks gulėti krūvoje, net neatverstas. Ir galvojau, gal aš tikrai pasenau. Jiems dabar reikia telefonų ir dovanų kortelių, o ne popieriaus, kurį dar reikia saugoti.
Ryte skambėjo telefonas. Ekrane – dukra. Balsas jai drebėjo:
– Mama, nemiegi?
– Jau ne, – atsidusau. – Kas nutiko?
– Mama, užeik į socialinius tinklus… Pasižiūrėk anūko puslapį. Tik neišsigąsk, gerai?
Susvyravo širdis. Kažkaip įjungiau telefoną, atidariau jo puslapį. Ir pirma pamačiau nuotrauką. Mano albumas. Atverstas ties tuo pačiu paskutiniu puslapiu, kur mano ilgos eilutės apie namus ir moterį su raukšlėmis.
Puslapyje matėsi netaisyklingas apvalus pėdsakas, tarsi vandens lašas. Iškart supratau – tai ne vanduo.
Po nuotrauka jis parašė:
«Vakar negalėjau atversti šio albumo visų akivaizdoje. Bijojau, kad tiesiog pravirksiu viduryje salės. O naktį sėdėjau ir jį vartydavau iki pat ryto.
Tai nuotraukos, kuriose visas mano gyvenimas. Ir žodžiai žmogaus, kuris niekada neišduos.
Brangiausia dovana mano vestuvėse – nuo močiutės. Močiute, ačiū tau už vaikystę, už tai, kad tikėjai manimi, kai buvau snargliaus vienas, ir už tai, kad dar ir dabar mane laikai geru. Aš nešiosiu tavo “namus, kur tavęs laukia” su savimi, net jei gyvensiu kitame pasaulio krašte».
Skaičiau tai, ir man drebėjo rankos. Ašaros taip tekėjo, kad vos mačiau ekraną. Dukra vėl paskambino:
– Mama, matai? Visą naktį jis su tuo albumu sėdėjo. Žmona sakė, kad iš pradžių juokėsi, po to verkė, vėl juokėsi.
Po kelių valandų kažkas paskambino į duris. Prie pragos stovėjo jis, jau ne su kostiumu, su paprastu marškinėliu, su susivelusiais plaukais ir tais pačiais akimis, kuriose kadaise skaitydavau viską – ir nuoskaudą, ir džiaugsmą, ir nuovargį. Rankose – tas pats albumas.
– Močiute, – jis net nepasveikino kaip įprastai, – vakar buvau kvailys. Tiesiogijaučiu gėdą. Ten tiek žmonių, kameros, visi žiūri. Paėmiau, padėjau ir galvojau: vėliau. O po to atverčiau – ir viskas. – Jis nuleido akis. – Nemoku verkti prie svetimų.
Jis priėjo prie manęs, apkabino taip stipriai, kaip vaikystėje, atsirėmė nosimi į petį:
– Žinai, maniau, kad neturiu normalios vaikystės, nes neturėjau brangių žaislų ir kelionių. O tada pamačiau šias nuotraukas ir tavo užrašus ir supratau: turėjau teisingiausią vaikystę. Nes mane mylėjo.
Glaudžiau jo nugarą ir galvojau, galbūt, aš dar ne visiškai nesu nereikalinga jo naujame gyvenime. Galbūt aš dar reikalinga.
O dabar pasakykite man atvirai… ar galėtumėte tada nesusidurti ašarom? Ir šiaip – kaip mums, senjorams, išmokti tikėti, kad esame reikalingi, jei kartais mus pastebi tik tada, kai atverčia praeities albumus?
