Kai mane paliko antroji žmona, aš puoliau į gilią depresiją. Ne, aš nezyziau, nesiskundžiau, tiesiog pasidariau abejingas.
Kartą nusprendžiau nueiti pas mamą į svečius ir ten, laiptinėje, aš sutikau ją – katę, kuri irgi niekam nereikalinga. Aš mačiau ją anksčiau, žinojau, kad ji gyvena rūsyje ir kad ją periodiškai kažkas pasiimdavo pas save pagyventi, o paskui vėl ir vėl išmesdavo į rūsį.
Man pasirodė gera mintis, kad žmogus, kuris niekam nereikalingas, gali puikiausiai egzistuoti kartu su kate, kuri irgi niekam nereikalinga.
Bendro gyvenimo pradžia nebuvo lengva. Pasirodė, kad katė gyveno nelengvą gyvenimą. Jos dubens kaulai buvo suaugę neteisingai, lūžusi uodega, sutrenkta galva ir plėštinė žaizda ant kaklo.
Aš taip pat puikiai supratau, kad katė murkia man tik todėl, kad aš turiu neribotą prieigą prie Whiskas. Tačiau man ir katei reikėjo meilės, šilumos bei švelnumo. Ir taip, nepasitikėdami vienas kitu, mes palaipsniui ėmėme pratintis gyventi kartu.
Ir štai praėjo pusmetis. Aš galiu tiksliai pasakyti, kad niekas ir niekada nedovanojo man tiek švelnumo ir dėmesio. Netikėti švelnumo antplūdžiai (ypač 4-5 ryto), tylus murkimas ir katiniškas švelnumas grąžina mane į gyvenimą. Norisi pasakyti tau, kate, ačiū, kad tu esi pas mane. Nepalik manęs.
