Kai man buvo penkiolika, tėtis mus paliko dėl jaunesnės moters. To buvo mažai — jis paėmė visus mūsų santaupas ir nustojo mokėti už namą. Likom su mama tiesiog be nieko. Prisimenu tą naktį: mama sėdi virtuvėje, rankos dreba, o aš stoviu duryse ir pirmą kartą gyvenime jaučiu neapykantą. Tikrąją. Griežtą. Tada pasižadėjau sau, kad vieną dieną jis viską atgaus. Tegul praeina nors ir tūkstantis metų, bet tai įvyks.
Metai bėgo, gyvenimas tekėjo savo vaga. Mokslai, darbas, santykiai, kasdienybė. Atrodė, kad apie tai daugiau taip ryškiai negalvoju. Bet viduje vis tiek gyveno tas pažadas penkiolikmetės merginėlės, kuri stovėjo basomis pusiau tuščiame bute ir stebėjo, kaip mama ruošia dokumentus teismui. Teisingumas turėjo jį pasivyti, ir aš tikėjau, kad kada nors šis momentas ateis.
Ir štai vieną dieną, įprastą darbo dieną, grįžau iš darbo. Gatvės triukšmas, žmonės skuba, krepšiai, reklamos, viskas įprasta. Ir staiga aš pamačiau jį. Aš net ne iš karto supratau, kad tai jis. Stovėjo prie prekybos centro įėjimo, palinkęs, senas, lyg jam buvo ne šešiasdešimt, o visi šimtas metų. Plaukai reti ir žili, skruostai įdubę, drabužiai pigūs. Jis laikė maišelį ir skaičiavo monetas — ilgai, atidžiai, tarsi nuo šios krūvelės smulkių pinigų priklausytų, ar jis nusipirks duonos.
Aš sustingau. Viduje viskas apvirto, širdis trinktelėjo į gerklę. Tai buvo ne tas pasitikintis vyras, kuris kažkada paliko mus be pinigų. Tai buvo žmogus, kurio gyvenimas buvo suniokotas. Jis nepakėlė akių, manęs nepastebėjo. Prėjau pro šalį, tačiau po kelių žingsnių atsigręžiau. Jis taip ir stovėjo, supešęs pečiais, vėl žvilgtelėdamas į ranką su monetomis.
Vėliau sužinojau iš pažįstamos: ta jauna moteris seniai jį paliko. Verslas sugriuvo, skolos, ligos, vienuma. Jis nuomojasi nedidelį kambarį ir dirba atsitiktinius darbus. Jokios sėkmės, jokio „naujo gyvenimo“, dėl kurio jis sugriovė senąjį. Teisingumas, pasirodo, pats jį pasivijo.
Ir taip, pirmoji mintis buvo: štai. Ta pati atpildas, prie kurios aš prisirišau per visą paauglystę. Bet iš karto po šios atėjo kita mintis — o kas dabar? Prieiti prie jo ir pasakyti viską, kas metų metus kaupta viduje? Paklausti: prisimeni, kaip palikai mus su mama be cento? Arba, priešingai — nueiti, nusprendus, kad gyvenimas jį nubaudė kur kas skaudžiau, nei galėtų mano žodžiai?
Aš stovėjau ten, ant šaligatvio, ir negalėjau padaryti pasirinkimo. Viduje kovojo dvi mano versijos: mergaitė, kuri reikėjo teisingumo, ir suaugusi moteris, kuriai staiga tapo baisu žvelgti į svetimą sugriautą gyvenimą. Aš apsisukau ir išėjau. Tačiau nuo tada mane kankina mintis: ar aš parodžiau stiprybę ar silpnumą?
O ką jūs manote — ar reikėjo prieiti?
