Mano mama dingo, kai man buvo 12 metų. Policijai niekada nepavyko jos rasti, o tėtis nė karto neišsakė nė vienos ašaros. Jis tik pasakė, kad ji išėjo, ir daugiau jos niekas nematė. Netrukus jis netikėtai išvyko į kitą šalį, tai paaiškindamas darbu. O mane paėmė močiutė — jo mama.
Metai bėgo. Močiutė senėjo ir silpnėjo. Praėjusią savaitę apsilankiau pas ją ligoninėje. Ji jau buvo labai silpna. Kai priėjau prie jos lovos, ji pravirko, paprašė atsisėsti šalia ir šnibždėjo:
— Atėjo laikas papasakoti tau tiesą.
Aš sustingau. Ji paėmė mane už rankos ir pasakė:
— Tavo mama nežuvo ir nedingo. Ji pati išvyko.
Aš nesupratau. Kaip — pati?
Močiutė sunkiai atsiduso:
— Ji turėjo žmogų iš praeities. Jos mokyklinės meilės. Jis grįžo į jos gyvenimą, kai jau buvo labai sunku su tavo tėvu, jie dažnai ginčijosi… Ji visą laiką abejodavo, kentėjo. Ir vieną naktį tiesiog išėjo su juo.
Aš ilgai tylėjau. Man galvoje niekas nesusidėliojo.
— O tėvas? Jis žinojo?
— Taip. Bet jis niekam nieko nepasakė. Jis taip ją mylėjo, kad negalėjo susitaikyti. Visus tuos metus jis gyveno tikėdamas, kad ras ją ir sugrįš. Todėl ir išvyko. Jis tavęs neišsižadėjo, jis išvyko jos ieškoti. Bet grįžti su ja nepavyko.
Jaučiau, kaip manyje viskas susimaišė: nuoskauda, pyktis, o kartu ir palengvėjimas. Visą vaikystę maniau, kad mamai kažkas baisaus atsitiko. O pasirodė, kad ji tiesiog pasirinko savo kelią. Ne patį gražiausią, ne patį teisingiausią, bet žmogišką.
Aš paklausiau:
— Kodėl tu tylėjai?
— Nenorėjau, kad nekęstum savo motinos ar tėvo. Tikėjausi, kad vieną dieną jie patys pasakys tau tiesą.
Vakare ilgai sėdėjau prie lango. Prieš akis vis sugrįždavo mamos rankos, jos šypsena, jos balsas. Ir dabar prie šių prisiminimų prisidėjo dar vienas paveikslas — moteris, kuri nusprendžia išeiti, nes širdis ją patraukė į kitą vietą.
Močiutė mirė po kelių dienų. Laidotuvių metu rankose laikiau jos nuotrauką ir jaučiausi, tarsi dabar likau vienas su šia tiesa.
Kartais galvoju apie mamą. Ar ji gyva? Ar laiminga? Ar galvoja apie mane? O tada galvoju apie tėtį. Kiek metų jis praleido ieškodamas, kiek naktų laukė, kad vėl ją pamatytų?
Žinote, manyje nėra neapykantos ar pykčio. Yra tik tuštuma ir tyli ilgesys. Supratau: kartais žmonės išeina ne todėl, kad nemyli mūsų, o todėl, kad taip nori būti mylimi, kad pasirengę viską palikti užnugaryje.
Dabar aš klausiu savęs ir jūsų:
Ką jūs darytumėte mano tėvo vietoje — ar galėtumėte atleisti išdavystę ir gyventi toliau, ar ir jūs ieškotumėte to, kurį mylėjote labiausiai?
Visas svetainės turinys priklauso autoriams. Visos teisės apsaugotos.
Mūsų tinklalapyje talpinami tik pramoginio pobūdžio straipsniai, surinkti iš visos planetos. Tinklalapio redakcija neatsako už duomenų tikslumą ir aktualumą.
Kai kuriuose straipsniuose gali būti netikslių rekomendacijų ir patarimų, galinčių suklaidinti, todėl būtinai pasikonsultuokite su to profilio specialistu, prieš išbandydami.
