Kai man buvo dvidešimt treji, aš įsimylėjau. Jis buvo dešimt metų vyresnis, su neaiškiu darbu ir abejotinais draugais. Tačiau man tai buvo meilė visam gyvenimui. Mama pasakė tiesiai: „Sofija, šis žmogus tave sugadins“. Aš neklausiau. Surengiau skandalą, apkaltinau ją, kad nenori mano laimės. Užtrenkiau duris ir išėjau iš namų. Trejus metus nesikalbėjome. Trejus metus kūriau gyvenimą su šiuo vyru. O tada viskas sugriuvo…
Jis buvo vardu Nikolas. Jis buvo charizmatiškas, šarmingas, mokėjo kalbėti taip, kad norėjosi tikėti kiekvienu žodžiu. Aš jį sutikau bare, kur dirbau padavėja. Jis priėjo, pavaišino kokteiliu, užmezgė pokalbį.
Po mėnesio mes jau draugavome. Po trijų — persikrausčiau pas jį. Viskas atrodė tobula. Jis dovanodavo gėles, sakydavo komplimentus, žadėjo aukso kalnus.
Bet kai vedžiau jį pas tėvus, mama iš karto susirūpino. Po vakarienės pasišaukė mane į šalį.
— Sofija, šis žmogus nėra toks, kokiu save vaizduoja.
— Ką tu turi omenyje?
— Aš matau. Jis meluoja. Jo akyse nėra nuoširdumo. Prašau, būk atsargi.
Aš supykau. Kaip ji drįsta spręsti apie žmogų, kurį matė tik valandą? Ji tiesiog nenori, kad būčiau laiminga. Ji pavydi mano meilės.
Mes susiginčijome. Pasakiusios viena kitai siaubingus dalykus, išėjau, užtrenkusi duris. Daugiau neskambinau. Neatvykdavau. Ištryniau mamą iš gyvenimo.
Pirmieji metai su Nikolu buvo geri. Jis dirbo, aš dirbau, gyvenome kartu. Bet paskui prasidėjo keistenybės. Jis pradėjo grįžti vėlai. Neaiškino, kur buvo. Į klausimus atsakydavo grubiai: „Ne tavo reikalas“.
Pinigai pradėjo dingti. Pirma smulkmė, paskui didelės sumos. Aš klausiau, jis sakė, kad paskolino draugui, grąžins. Negrąžino.
Po dvejų metų sužinojau, kad jis užsiima nelegalia veikla. Radau namuose daiktų, kuriems ten ne vieta. Dokumentų su svetimais vardais. Dideles grynųjų pinigų sumas.
Aš bandžiau išeiti. Jis neleido. Pirmiausia įtikinėjo, paskui grasino. Sakė, kad aš žinau per daug, kad jei išvyksiu, bus problemų.
Aš gyvenau baimėje pusę metų. Buvau per daug išdidi, kad skambinčiau mamai. Galvojau, kad susitvarkysiu pati.
Bet vieną dieną atėjo policija. Suėmė Nikolą tiesiai prieš mane. Pasirodo, jį jau seniai sekė. Sukčiavimas, pinigų plovimas, ryšiai su nusikalstamumu. Mane taip pat apklausė. Valandų valandas aiškinau, kad nežinojau, nedalyvavau.
Mane paleido, bet gyvenimas žlugo. Praradau darbą — niekas nenorėjo turėti reikalų su nusikaltėlio drauge. Nuomojamas būstas — išmetė. Visi pinigai dingo jo machinacijoms.
Sėdėjau stotyje su viena kuprine ir nežinojau, kur eiti. Neturėjau nieko. Niekieno. Praradau trejus gyvenimo metus žmogui, kuris pasirodė esąs melagis ir nusikaltėlis.
Aš paskambinau mamai. Pirmą kartą per trejus metus. Rankos drebėjo, kai rinkau numerį.
— Mama, čia aš.
Tyla. Tada jos balsas, drebančiu tonu:
— Sofija? Dieve, Sofija, kur tu?
— Stotyje. Neturiu kur eiti. Atleisk. Tu buvai teisi. Visuose reikalais teisi.
— Lik ten. Aš tuoj atvažiuosiu.
Mama atvažiavo per keturiasdešimt minučių. Išlipo iš mašinos, pamatė mane — ir mes abi pradėjome verkti. Apsikabinome tiesiog viduryje stoties, raudodamos ir neišleisdamos viena kitos.
— Atleisk man, — šnabždėjau aš. — Tu įspėjai, o aš neklausiau.
— Nesvarbu. Svarbiausia, kad tu gyva. Tu sveika. Tu sugrįžai.
Mama parvežė mane namo. Tėtis tylėjo, bet apkabino stipriai. Jie nekaltino nei žodžiu. Nesakė: „Mes juk sakėme“. Tiesiog priėmė atgal.
Kitas mėnesius atsigavinėjau. Fiziškai, emociškai. Ieškojau darbo, bandžiau tvarkyti gyvenimą. Mama buvo šalia kiekvieną dieną. Palaikė, klausė, nesmerkė.
Kartą aš jos paklausiau:
— Kaip tu tada supratai? Iš pirmo žvilgsnio?
Mama atsiduso.
— Aš mačiau tokius vyrus. Jaunystėje buvo panašus. Žavus, charizmatiškas, bet su tamsiais reikalais. Aš vos nepadariau tavo klaidos. Bet laiku išėjau. Tada sutikau tavo tėvą — tikrą, nuoširdų žmogų. Aš nenorėjau, kad tu pereitum tą patį, ką perėjau aš.
Nežinojau šios istorijos. Mama niekada nepasakojo.
— Kodėl tada nesakei?
— Jei būčiau pasakiusi, ar būtum paklausiusi? Dvidešimt trejų, įsimylėjusi, įsitikinusi, kad viską žinai? Ne. Būtum mane laikę savanaude. Todėl tiesiog įspėjau. Tikėjausi, kad prisiminsi mano žodžius, kai pamatysi tiesą.
Ji buvo teisi. Vėl. Kaip visada.
Dabar man trisdešimt. Esu ištekėjusi už gero žmogaus. Nuoširdaus, gero, patikimo. Galbūt, lyginant su Nikolu, nuobodaus. Bet žinau: nuobodus ir patikimas yra geriau nei ryškus ir pavojingas.
Neseniai mama pasakė man:
— Aš džiaugiuosi, kad radai savo laimę. Ir džiaugiuosi, kad sugrįžai.
— Ačiū, kad neatgręžėte manęs. Kai aš neklausiau. Kai viskas sugriuvo.
— Tu mano dukra. Aš visada būsiu šalia. Net jei suklysi. Mano užduotis — nesmerkti, o pagauti, kai krenti.
Žinote, ką aš supratau? Tėvai ne visada teisūs. Bet kai jie įspėja dėl ko nors, verta įsiklausyti. Nes jie jau gyveno. Jau klydo. Ir nenori, kad mes kartotume jų klaidas. Net jei mes jais netikime tuo metu.
O ar jūs kada nors neklausėte tėvų ir paskui gailėjotės? Ar yra sprendimas jūsų gyvenime, prieš kurį jie buvo, ir pasirodė esantys teisūs? Kaip manote, ar tėvai turėtų primygtinai reikalauti savo, net rizikuodami prarasti ryšį su vaikais?
Visas svetainės turinys priklauso autoriams. Visos teisės apsaugotos.
Mūsų tinklalapyje talpinami tik pramoginio pobūdžio straipsniai, surinkti iš visos planetos. Tinklalapio redakcija neatsako už duomenų tikslumą ir aktualumą.
Kai kuriuose straipsniuose gali būti netikslių rekomendacijų ir patarimų, galinčių suklaidinti, todėl būtinai pasikonsultuokite su to profilio specialistu, prieš išbandydami.
