Kai Karla gimė, Sofija sau pažadėjo, kad padarys viską dėl jos. Be išlygų. Ji augino dukrą viena – tėvas dingo netrukus po gimdymo, nesugebėjęs susitaikyti su realybe. Sofija dirbo slaugytoja, dirbo naktines pamainas, dirbo savaitgaliais. Visi pastangos dėl Karlos.
Ji niekada nesiskundė. Namuose buvo šilta, kvepėjo vanilės losjonu ir šviežiai iškepta duona. Karla augo protinga, ryški, bet užsispyrusi. Nuo mažens ji žinojo, ko nori – ir kaip tai gauti.
Sofija stengėsi suteikti jai geriausią: privačią mokyklą, kalbų kursus, keliones į Prancūziją su klase, nešiojamąjį kompiuterį mokslams, net vandenlenčių rinkinį šešioliktajam gimtadieniui, apie kurį Karla svajojo. Sofija žinojo, kad lepina dukrą. Bet negalėjo kitaip.
Ir štai atėjo diena, kai Karlai suėjo aštuoniolika. Rytą ji nusileido į virtuvę, su veidu, tarsi viskas jau būtų nuspręsta.
– Mama, tu žinai, ko aš noriu. Aš noriu namo. Nedidelio, nebūtinai centre. Tu gi taupėi tam, aš mačiau tą sąskaitą. Tu visada sakai: “Aš viską darau dėl tavęs”.
Sofija sustingo su kavos puodeliu rankoje.
– Tu rimtai? Tu nori, kad aš tau atiduočiau namą, tik todėl, kad tu suaugusi?
Karla patraukė pečiais:
– Na, tu pati sakei, kad tavo mama jau buvo ištekėjusi šiame amžiuje. Aš noriu nepriklausomybės. Man reikia savo erdvės. Tu gi nenori, kad aš gyvenčiau su vaikinu po vienu stogu, tiesa?
Tuo momentu Sofijoje kažkas apsivertė. Ji ilgai žiūrėjo į dukrą, tarsi matytų ją pirmą kartą iš tikrųjų. Matė ne mergaitę – o žmogų, užtikrintą, pasitikintį savimi… ir visiškai nepasiruošusį realiam gyvenimui.
Vakare jos nuvažiavo “žiūrėti namų”. Karla spinduliavo. Sofija nesakė, kur važiuoja. Jos sustojo priemiesčio rajone, prie tvarkingo plytų pastato. Prie įėjimo kabojo lentelė: “Moterų bendrabutis”. Viduje – mažas kambarys, paprasta baldai, bendra virtuvė aukšte.
– Tai kokia čia juokas? – Karla stovėjo durų atvėrimo, susiraukus.
– Ne, – ramiai atsakė Sofija. – Tai mano dovana. Čia praleisi tris mėnesius. Turėsi lovą, dušą, šaldytuvą ir darbą – vietinėje kavinėje, aš viską sutvarkiau. Laikyk tai praktika suaugusio gyvenimo.
– Tu išprotėjai.
– Gal. Bet tu nori namo? Pirmiausiai pabandyk suprasti, ką reiškia – gyventi pati, mokėti nuomą, stovėti eilėse skalbykloje, skaičiuoti pinigus. Namas – tai ne tik sienos. Tai atsakomybė. Aš nenoriu tau duoti visko – tiesiog todėl, kad tu to reikalauji. Aš noriu, kad išmoktum tai imti pati.
Karla su ja nesikalbėjo savaitę. Bet liko. Dirbo. Verkdavo. Rašė draugams, skundėsi. Bet paskui kažkas pasikeitė. Ji pradėjo gamintis pati maistą. Susirado naujų pažįstamų. Kavinėje ją pamėgo. Po dviejų mėnesių ji paskambino Sofijai pati.
– Mama… Ačiū. Tai buvo blogiausia ir geriausia dovana mano gyvenime.
Kalėdų metu jos sėdėjo kartu prie stalo. Karla įteikė motinai atviruką. Viduje buvo ranka parašyta:
„Tu man nepadarėi namo. Tu man padarei atramą. Aš to neprašiau. Bet būtent to man reikėjo“.
O ar jūs drįstumėte neduoti vaikui to, ko jis reikalauja, net jei turite tam galimybę? Ar meilė – tai begalinės nuolaidos?
Visas svetainės turinys priklauso autoriams. Visos teisės apsaugotos.
Mūsų tinklalapyje talpinami tik pramoginio pobūdžio straipsniai, surinkti iš visos planetos. Tinklalapio redakcija neatsako už duomenų tikslumą ir aktualumą.
Kai kuriuose straipsniuose gali būti netikslių rekomendacijų ir patarimų, galinčių suklaidinti, todėl būtinai pasikonsultuokite su to profilio specialistu, prieš išbandydami.
