Mano motina taip įprato visaip mums padėti, kad kaskart, kai svečiuojasi pas mus, sako: „Leiskite ką nors daryti, negaliu sėdėti rankų sudėjusi!“
Prisimenu motiną jaunystėje, kai vaikai dar buvo maži: šmaikšti ir linksma, savimi pasitikinti jauna močiutė pasodindavo anūkes į autokėdutes ir lėkdavo į sodą.
„Vaikai valgys daržoves tik iš mano daržo!“ „Mažuosius reikia maitinti išskirtinai šviežia sriuba!“ Mėgdavo mums pamokslauti. Moteris su aktyvia gyvenimiška pozicija: „O ko šaldytuvas pas jus tuščias?
Štai šaltienos išviriau!“ , „Taigi, imk pinigus ir nusipirk pagaliau žieminį paltą!”, “Ženteli, tu ką, negalėjai lentynos prikalti normaliai? Nagi eikš čia, mama parodys, kaip reikia!“ Žodžiu, viskas tokiam stiliuj, na jūs supratote.
Metai eina, gyvenimas praeina… Ir štai vieną gražų rytą lyg prabundi ir štai – aktyvi močiutė nebegali įlipti į obelį nuskinti anūkėms aromatingo vaisiaus. Negali eiti toli į mišką grybauti – kojos skauda. Nėra galimybės vežioti anūkių į būrelius ir pasėdėti valandą, kol baigsis užsiėmimai – nugarą laužo, kai ilgai sėdi vienoje padėtyje. Močiutė nepasiima anūko iš vaikų darželio – jo grupė 3-iame aukšte. Kaip bebūtų liūdna, močiutei sunku ten nuvažiuoti visuomeniniu transportu. O parvažiavus reikia ilgai ilsėtis po kelionės.
Tada tenka minimalizuoti močiutės krūvį. Nieko nebelieka, kaip samdytis auklę arba mažojo priežiūrai pasitelkti vyresniąsias seseris. Bet kai močiutė supranta, kad nustojo prašyti jos pagalbos su anūkais, pradeda pykti: „Taigi, močiutė pasidarė nebereikalinga! Kodėl neprašote anūkų pažiūrėti? Man tai tik džiaugsmas! Jeigu jais nesirūpinsiu, kam tada išvis gyventi?
Tačiau su laiku pas motiną atsiranda kitas „darbas“ – tyrimai ligoninėje, kartais lašinės ir, žinoma, surasti vaistinę, kur galima nusipirkti medikamentus žemiausia kaina. O dar pažiūrėti mėgstamą serialą ir naujienas per televizorių. Taip prasideda „pensininkų trikampio“ periodas – ligoninė-vaistai-televizorius.
Ir štai tada močiutė pradeda jaustis nereikalinga ir pamiršta, nes tu užsiėmusi savo šeima. Tačiau svarbiausia, kas gali padėti jai pasijusti reikalinga, mylima ir nepakeičiama, tai jūsų rūpestis ir dėmesys.
Mes, pavyzdžiui, dažnai kviečiame mamą į svečius, tiesiog šiaip sau, kad ji pajustų, kaip mums jos reikia.
Bet kai ji atvažiuoja, ima reikalauti, kad pavestume jai kokį nors darbą: „Na ką jūs iš tikrųjų, negaliu aš slampinėti be darbo! Jei aš geriu tabletes, tai dar nereiškia, kad reikia atsigulti ir numirti!“
Žiūri į ją ir , žinote, nesitiki, kad ir pensiniame amžiuje galima būti „moterimi su aktyvia gyvenimiška pozicija“…
