Mes su vyru ir mažu sūnumi nuomavomės butą. Buvo sunkus laikotarpis: kivirčai, nuoskaudos, nuovargis. Jis vis dažniau užtrukdavo darbe, aš vis dažniau tylėjau, kad nesipykčiau prie vaiko. Bet vieną dieną nebeištvėriau.
— Išeik, jei tau čia taip blogai.
Jis išėjo. Be riksmo, be ginčo. Tiesiog paėmė striukę ir uždarė už savęs duris.
Pirmas kelias dienas maniau, kad jis sugrįš. Kad pasiilgs, supras, jog negali be mūsų. Net jo daiktų nesutvarkiau. Kvaila, tiesa? Bet laukiau.
Praėjo savaitė. Paskui antra. Jis neskambino.
Sūnus kiekvieną vakarą klausdavo:
— Mama, ar tėtis šiandien ateis?
Aš sakydavau:
— Nežinau, mažyli. Tikriausiai dirba.
Jis tikėjo. O aš… užmigdavau su telefonu rankoje ir prabusdavau nuo kiekvienos vibracijos.
Po dviejų mėnesių sužinojau netyčia. Draugė parodė nuotrauką internete — jis. Su moterimi. Jaunesne už mane. Juokiasi, stovi prie jūros, apsikabinę.
Man pasidarė šalta. Taip šalta, kad nebejaučiau pirštų. Net nesugebėjau verkti. Tiesiog sėdėjau ir žiūrėjau.
«Du mėnesiai. Du, — galvojau aš. — Reiškia, ne viskas suiro staiga. Jis jau buvo su ja, kai laukiau skambučio».
Neparodžiau sūnui. Bet jis pajuto.
— Mama, ar pyksti ant tėčio?
— Ne. Tiesiog liūdna.
— Jis mūsų nebemyli?
Atsisukau prie lango, kad jis nematytų ašarų.
— Mylė. Tik dabar — kitaip.
Vakarais sėdėjau virtuvėje ir klausydavausi tylos. Anksčiau jis įjungdavo televizorių, juokdavosi, juokaudavo. O dabar tik lašėjo vanduo iš čiaupo ir tiksėjo laikrodis. Ta tyla šaukė. Ji šaukė apie viską, ką praradau.
Norėjau jam parašyti, paklausti — kodėl. Bet nerašiau. Nes žinojau: atsakymo, kuris grąžintų praeitį, nebus.
Kartą sūnus užmigo, aš įjungiau nešiojamąjį kompiuterį ir atsidariau jo profilį. Jie vėl kartu. Laimingi. Ji laiko jį už rankos, o jis žiūri į ją — taip, kaip seniai nebežiūrėjo į mane.
Tada pirmą kartą tikrai pravirkau. Ne iš pykčio — iš tuštumos. Iš to, kad viskas, į ką dėjau savo sielą, baigėsi. Kad žmogus, su kuriuo dalinausi gyvenimą, dabar dalinasi jį su kita.
Praėjo pusė metų. Nustojau laukti. Išmokau pabusti be skausmo krūtinėje. Pradėjau daugiau vaikščioti su sūnumi, nusipirkau sau naują suknelę. Ne dėl jo. Dėl savęs.
Kartais jis paskambina — paklausti, kaip vaikas. Mes kalbamės ramiai, lyg svetimi. Jis sako:
— Tu pasikeitei.
— Taip. Tikriausiai todėl, kad jau nebelaukiu, kad kažkas ateis ir mane išgelbės.
Visai neseniai sūnus vėl paklausė:
— Mama, ar myli tėtį?
Apmąsčiau. Ir atsakiau:
— Mylė. Bet dabar — kitaip. Tiesiog dėkinga už tai, kad jis buvo.
Kartais gyvenimas sugriūva ne todėl, kad kažkas blogas, o todėl, kad žmonės nustoja žiūrėti viena kryptimi. Vienas eina į priekį, kitas užstringa praeityje. Ir skauda — kai supranti, kad tas, su kuriuo statėte namus, rado šilumą kituose languose.
Bet galbūt tame ir yra prasmė — paleisti, kad visai neprarastum savęs.
O jūs ar galėtumėte atleisti tam, kuris išėjo, kol jūs dar laukėte jo vakarienei?
