Į savo duris. Į savo buto duris.
Tas pačias duris, kurias visada atsirakindavai raktu, nuo pat pirmos dienos, kai čia atsikrausčiau.
Žinoma, ten buvo skambutis, bet juo beveik niekada niekas nesinaudojo.
Mama turėjo atsarginius raktus.
O daugiau pas mane niekas neateidavo.
Namo aš pareidavai vėlai. Kaimynai buvo įsitikinę, kad aš dirbu „mergina pagal iškvietimą“. Grįžtu vėlai ir parveža mane įvairūs vyrai.
Vyrai tikrai buvo skirtingi.
Taksistai.
O dirbau aš „redaktoriumi pagal iškvietimą“. Paršliauždavau pavargusi po darbo namo ir krisdavau veidu į lovą.
Kokie ten klientai, tfu, t.y. svečiai?
Aš pripratau, kad namuose manęs niekas nelaukia.
Nebuvo kam atrakinti durų.
Tik katė. Bet ji nemokėjo.
Dėl to aš ypatingai nepergyvenau, tiesiai sakau. Pripratau ir tyliai džiaugiausi: gerai- jokių staigmenų, tyla ir ramybė. Ko dar norėti?
Ir štai aš ištekėjau, ir netikėtai, šalia kitų malonumų, atradau dar vieną : skambinti į duris.
Vyras dirbo namuose. Todėl sugrįžusi, aš skambindavau. Kartais tai nutikdavo po keletą kartų per dieną.
Tirlin-tirlin.
Tirlin-tirlin.
Tirlin-tirlin.
– Kodėl tu atitrauki žmogų nuo darbo? – piktinosi mama. – Juk tu turi raktą!
– Tu nesupranti. Tai toks malonumas, kai tau kas nors atidaro duris. – sakiau aš.
Aš melavau. Tai buvo ne tik malonumas.
Tai buvo laimė.
Žinoti, kad už durų tavęs dabar kažkas laukia.
Tirlin-tirlin.
Girdėti žingsnius, matyti, kaip pasisuka raktas spynoje, trakšteli rankena…
Tirlin-tirlin.
Matyti džiaugsmą akyse, šypseną, suprasti, kad vienas žmogus labai džiaugiasi tavimi, ilgėjosi tavęs, netgi jei tu tik buvai nuėjusi duonos.
Tirlin-tirlin.
Jei jūs ilgą laiką negyvenote vieni, jūs nieko apie tai nežinote.
Kartais vyras ramiai atidarydavo, paimdavo iš manęs rankinę, padėdavo nusivilkti paltą, apkabindavo ir pasitrindavo savo barzdotu skruostu į mano skruostą.
Kartais jis skubėdavo dirbti, kabojo prie skyp‘o, rodydavo iškalbingus gestus rankomis, greit pakšteldavo mane į nosį ir bėgdavo dirbti toliau.
Bet tai nieko nekeitė. Aš jau buvau sužavėta, kaip žmogus su chroniškomis tonzilėmis, pagaliau gavęs ledų.
Svarbiausia – nė karto, nė kartelio jis neįširdo, nesusinervino, ir net nepaklausė:
– Tu ką, pamiršai raktus?
Lyg suprasdamas, kad ne raktuose reikalas.
Taip ir buvo.
Taip yra ir dabar.
Taip bus ir ateityje.
Aš linkiu jums tik dviejų dalykų – sveikatos ir, kad namuose jūsų kas nors lauktų.
Visa kita jūs patys sugalvosite ir pasieksite.
Aš esu tikra.
