Kai ištekėjau, anyta mane pasitiko su šypsena ir sakė, kad esu jai kaip tikra duktė. Aš patikėjau, stengiausi būti gera, visuomet padėdavau, atvažiuodavau pas ją, kepdavau pyragus, kviesdavau ją į svečius. Tačiau laikui bėgant, ta šypsena kažkur dingo. Ji vis dažniau pradėjo sakyti sūnui, kad aš esu prasta šeimininkė, kad jis sulyso dėl mano „neskanios maisto“. Kartą netyčia išgirdau, kaip ji jam šnibždėjo: „Tu dar spėsi susirasti geresnę moterį“. Tą akimirką mano rankos sudrebėjo, aš nežinojau – juoktis ar verkti. O vakare vyras grįžo namo ir pasakė frazę, kuri apvertė viską aukštyn kojomis…
Jis pasakė: „Mes turime pasikalbėti apie mamą“. Jo balsas buvo įsitempęs, tarsi jis ilgai repetavo šią frazę. Aš sustingau, nes žinojau – tuoj bus kažkas pasakyta, kas pakeis mūsų santykius. Jis atsisėdo priešais ir ėmė kalbėti, kad mama nerimauja, kad aš su ja netinkamai elgiuosi, kad jai sunku mane priimti. „Ji mano, kad tu iš jos atėmei sūnų“, – tarė jis, žiūrėdamas į grindis.
Pajutau, kaip viskas graužia krūtinę iš vidaus. Aš tiek daug pastangų įdėjau, kad ji mane priimtų. Prisimenu, kaip per pirmą Naujuosius metus mes su vyru važiavome pas ją su didele tortu, kurį pati kepiau tris dienas. Ji nusišypsojo, pagyrė, o vėliau, kai nuėjau į virtuvę pasiimti puodelių, išgirdau, kaip ji sako kaimynei: „Na, pažiūrėsim, ar ilgam jos užteks“.
Bandžiau vyrui paaiškinti, kad girdėjau jos žodžius, bet jis numojo ranka: „Tu prisikabinėji, ji juk mama, jai sunku“. Ir kiekvieną kartą viskas baigdavosi tuo, kad jis galiausiai ją apgindavo, o ne mane. O aš visada likdavau kalta.
Laikui bėgant, nustojau važiuoti pas ją. Bet kuris susitikimas baigdavosi tuo, kad ji atkreipdavo dėmesį į mažiausias smulkmenas: „Vėl nagai nulūžę? Moteris turi būti tvarkinga“. Arba: „O kodėl pas jus namuose tiek dulkių? Anksčiau aš visuomet tvarkydavausi kasdien“. Tyliu. Bet viduje kaupiasi.
O tą vakarą, kai vyras pasakė tą frazę, supratau, kad toliau tylėti nebegaliu. Aš tiesiai paklausiau: „Tu kieno pusėje? Mano ar jos?“ Jis ilgai tylėjo. O tada tarė: „Aš negaliu rinktis. Ji – mano mama“.
Sėdėjau ir galvojau: vadinasi, aš visada būsiu antra. Kad ir ką daryčiau, kiek besistengčiau, niekada nepakaks. Tą vakarą pirmą kartą taip stipriai susipykome. Aš jam pasakiau: „Jei tu nemoki nustatyti ribų, mes neturėsime šeimos“. Jis užsidarė miegamajame, trenkdamas durimis. O aš likau virtuvėje tarp atvėsusio maisto, galvodama, kur klydau.
Praėjo laikas, bet situacija tik blogėjo. Anyta skambino jam kasdien, skųsdamasi, kad jaučiasi prastai, kad ją ignoruoju. Jis lėkdavo pas ją, palikdamas mane likimo valiai. Tam tikru momentu nustojau jaustis žmona. Viskas labiau priminė gyvenimą su kaimyne, kuri gamina ir valo.
Dabar rašau tai su ašaromis. Nes nesuprantu: ar galima gyventi santuokoje, kurioje visuomet būsi konkurentė anytai? Kur vyras nemoka pasakyti: „Mama, aš tave myliu, bet turiu šeimą ir turiu gerbti savo žmoną“. Pavargau būti kalta vien dėl to, kad esu.
O ką manote jūs: ar įmanoma sukurti normalius santykius, jei vyras visuomet anytą laiko svarbesne už žmoną?
Visas svetainės turinys priklauso autoriams. Visos teisės apsaugotos.
Mūsų tinklalapyje talpinami tik pramoginio pobūdžio straipsniai, surinkti iš visos planetos. Tinklalapio redakcija neatsako už duomenų tikslumą ir aktualumą.
Kai kuriuose straipsniuose gali būti netikslių rekomendacijų ir patarimų, galinčių suklaidinti, todėl būtinai pasikonsultuokite su to profilio specialistu, prieš išbandydami.
