Kačiukas su kate tupėjo kartoninėje dėžėje, o lietus pylė kaip iš kibiro. Jiems buvo šalta ir norėjosi ėsti, tačiau oras neleido katei išlįsti ir paieškoti ko nors kačiukui.
– Mama, o mes taip ir gyvensime čia visada, o kas yra namai, aš girdėjau tokį žodį iš gatvės katino Vasios- paklausė mažylis.
Motina katė įdėmiai pažvelgė į kačiuką, ji nenorėjo meluoti, o tik atsiduso.
– Supranti, mažyli, mes su tavimi benamiai ir mūsų namai – tai gatvė – atsakė katė. – Tačiau taip buvo ne visada, kadaise kitame gyvenime aš buvau naminė, bet paskui šeimininkai įsigijo
grynaveislį katiną ir mane išmetė į gatvę, – liūdnai atsakė katė.
– Mama, o kas tai yra – namai, papasakok!- paprašė kačiukas. – Tai irgi kartoninė dėžė, tik
didesnė?
– Na, – nutęsė katė,- tai didelė kartoninė dėžė, viduje šviesu ir šilta visada, juose gyvena žmonės, o mes, katės, kam pasiseka, gyvename kartu su žmonėmis. Žmonės būna keisti, bet būna ir gerų, kurie myli savo kates, rūpinasi jomis, šeria,- atsakė katė.
– Mama, o kaip žmonės myli?- paklausė kačiukas. – Tai kaip tu mane myli,taip?
– Na, kaip tave myliu aš, tavo mama, turbūt žmonės myli kitaip, aš, sūneli, pasiruošusi viską
atiduoti, kad tu turėtum namus ir nepažintum bado bei ligų,- tarė motina katė. – Pas juos, žmones, kitokia meilė, jie gali mylėti kates, bet paskui nustoti ir išmesti, tokios meilės aš nesuprantu. Jeigu tai meilė, ji turi būti visam laikui ir visus sunkumus, džiaugsmus ir ligas dalintis kartu, štai tokią meilę aš suprantu,- pasakė katė.
– Taip, – nutęsė kačiukas,- aš noriu mokytis mylėti ir gal tada mums pasiseks ir žmonės mus
pasiims? – paklausė kačiukas.
– Aš išmokysiu tave mylėti, mažyli,- nusišypsojo mama katė.
O tuo metu kačių angelas visa tai įdėmiai klausėsi ir įsiminė.
Sekantį rytą vos pramerkęs akis, kačiukas pamatė angelą, taip jam pasirodė. Prieš jį stovėjo mergaitė auksiniais plaukais, dangiškos spalvos akimis, ir šypsojosi.
– Mama, žiūrėk, čia mama katė ir kačiukas, jiems šalta ir jie turbūt alkani,- pasakė mergaitė.
– Mama, o gal…
– Na žinoma, mano brangioji, – nusišypsojo mama,- mes juos pasiimsime, kitaip ir būti negali, kaip mes paliksime juos čia, gatvėje jų tyko pavojai,- atsakė mama.
Ir ji pamatė, kaip sužibo dukters akys ir jose tvenkėsi ašaros.
– Mama, tu geriausia mama pasaulyje ir aš tave labai myliu, – prisiglaudusi prie motinos ir
apkabinusi ją, pasakė mergaitė. O paskui paėmė dėžę su kate ir kačiuku ir nusišypsojo:
– Nagi, eime namo, dabar aš jūsų nauja šeimininkė ir mano vardas Lina.
O kačių angelas žiūrėjo iš dangaus ir šypsojosi, jis galvojo, kad dar viena gera širdis, ši maža mergaitė, kurioje gyvena meilė, ir kažką užsirašė į savo knygelę.
