Kiekvieno mūsų gyvenime anksčiau ar vėliau ateina metas, kai norisi apmąstyti tam tikrus rezultatus, kai mes imame galvoti, ar teisingai mes nugyvenome šį gyvenimą?
Dominykas Mykolaitis buvo tokio amžiaus. Jam 40 metų ir jis vis dažniau susimąsto, ar jis gyvenime pasiekė visko, ko norėjo.
Jis turi žmoną, kuri visą gyvenimą jį palaikė ir padėjo. Ji – puiki šeimininkė ir rūpestinga motina. Du vaikai auga meilėje ir supratime. Jie jau dideli. Sekančiais metais taps studentais. Ir atrodo, viskas Dominyko gyvenime susiklostė, tačiau pastaruoju metu jis tapo dirglus ir piktas. Jis gali šiaip sau išsilieti ant žmonos ar vaikų. Paskui jam būna gėda dėl savo elgesio, tačiau laiko atgal neatsuksi…
„Kodėl aš taip elgiuosi? Gadinu gyvenimą ir sau, ir savo artimiesiems“,- galvodavo vyriškis. O tada rasdavo pasiteisinimą: toks darbas, todėl visada ir „ant nervų“.
Kai Domas buvo dar moksleivis, neturėjo jokių planų dėl savo ateities. Net negalėjo apsispręsti dėl būsimos profesijos. Tada tėvai pasirinko už jį ir nusiuntė jį studijuoti pedagogikos. Universiteto praktiką Domas atliko kaimo mokykloje.
Po kelių savaičių įvyko patikrinimas. Moteris visą pamoką sėdėjom tylėdama ir tik griežtai žiūrėjo tai į mokytoją, tai į pirmokus. O po pamokos parašė teigiamą jauno mokytojo įvertinimą.
Nuo tada Domas pajuto pasitikėjimą savimi. Iš Domo jis pavirto mokytoju Dominyku Mykolaičiu. Išaugo savivertė ir savigarba. Jis greitai subrendo.
Dominykas gyveno pas vieną pensininkę, Mortą Andriulienę, kuri rūpinosi juo lyg tikru sūnumi.
Netrukus mokytojas sutiko savo pirmąją meilę. Leticija arba tiesiog Leta irgi dirbo mokytoja. Ji mokė vaikus gretimame kaime. Dominykas įsimylėjo ją iki ausų ir laikė ją idealia moterimi. Jis buvo įsitikinęs, kad jos vyrui labai pasiseks, juk turėti tokią žmoną kaip Leta – tai tikra Dievo dovana.
Kartą ūkvedys pertraukė mokytojo Mykolaičio pamoką:
– Pas jus atėjo! – kandžiai šypsodamasis, pasakė jis.
Mokytojas išėjo į kiemą ir pamatė Letą:
– Sveikas! – droviai pasakė ji. – Aš labai ilgėjausi ir nusprendžiau ateiti tavęs aplankyti…
Nuo tada jų susitikimai tapo reguliarūs. Jie visada iš namų išeidavo vienu metu ir eidavo vienas link kito. Kažkur vidurkelyje jie susitikdavo.
Tačiau kartą Dominykas išėjo pasitikti mylimosios ir jos nesutiko. Jis jau seniai praėjo vidurkelį, o mylimosios vis nebuvo. „Galbūt ji šiandien neateis pas mane?“ – galvojo Domas. „Galbūt persigalvojo susitikinėti su manimi, o gal kažkas nutiko…“ Mintys nedavė jam ramybės.
Jų susitikimas buvo netikėtas. Leta atėjo, tiesiog truputį pavėlavo. Visi jų pasimatymai vykdavo beveik vienodai, tačiau dviese jiems buvo labai įdomu ir linksma. Jie ilgai vaikštinėdavo po kaimą, o paskui Domas lydėdavo Letą namo. Į savo kaimą jis visada grįždavo naktį. Kelias buvo ilgas, tačiau Dominykas jį mėgo, juk per tą laiką turėjo galimybę pagalvoti.
Buvo šaltas žiemos vakaras. Dieną visus aplinkinius kaimus užpustė sniegu, todėl Letos ir Dominyko pasimatymas neįvyko. Jis visgi atėjo iki vidurkelio ir parašė ant sniego: „Brangioji, aš tave myliu!“ O ji perskaitė jo laišką ant sniego, nes irgi atėjo į susitikimo vietą, tačiau kiek vėliau ir mylimojo ten neužtiko.
Pavasaris atėjo, kaip visada, netikėtai. Dominykas pabudo nuo dūmų kvapo. Tai Morta užkūrė krosnį.
Vyriškis išėjo į lauką. Ten ryškiai švietė pavasario saulutė ir džiugiai giedojo paukšteliai. Dominykas apsirengė ir nuėjo susitikti su Leta. Perėjo tiltu per upę, o kitame krante jo jau laukė Leta.
Jų susitikimai tęsėsi jau daug metų ir Dominykas galvojo, kad reikia pereiti į naują santykių lygmenį. Leta kaip tik buvo tokio amžiaus, kai moterys teka. Ir Dominykas, atrodo, mylėjo ją labiau už viską pasaulyje ir ja pasitikėjo, bet kažkaip netikėtai jame įsikūnijo baimė. Baimė dėl to, kad jo Leta buvo pernelyg graži, o tokia graži moteris niekada nepriklausys jam vienam.
Kartą įsimylėjėliai su draugais patraukė į žygį baidarėmis upe. Tai buvo žygis su nakvyne. Kompanija susirinko nemaža, apie 20 žmonių. Ir buvo tarp jų gražių merginų, tačiau Leta buvo gražiausia. Ir Dominykui atrodė, kad visi vaikinai žiūrėjo tik į ją. Labiausiai jam nepatiko vienas nesuprantamas vaikėzas, kuris pastoviai laidė juokelius ir laikas nuo laiko žvilgčiojo Letos pusėn.
Jaunuoliai išsiskirstė po palapines jau gerokai po vidurnakčio. Dominykas paėmė Letą už rankos ir jie nuėjo į savo palapinę. Atsigulė ir užsiklojo pledu. Greitai sušilo ir Leta užmigo. Dominykas gulėjo šalia jos ir negalėjo užmigti. Jis pastoviai galvojo apie šiandieną. Jam atrodė, kad Leta šiandien buvo labai šalta ir abejinga jam ir išvis jai labiau patiko tas klounas, kuris visą laiką laidė juokelius. Ir net tai, kad mylimoji taip greit užmigo, trikdė Dominyką. „Ji manęs nemyli. Tikrai. Nemyli…“ – sukosi jo galvoje.
Tą vasarą Leta vis laukė, kad Dominykas tuoj tuoj pasipirš, o jis vis niekaip nesiryžo. Jų tėvai seniai pažinojo vieni kitus ir taip pat jau laukė vestuvių. Įsimylėjėliams išties niekas netrukdė tapti šeima, tačiau Dominykas vis kažko laukė.
– Leta, kodėl jūs nesituokiate su Dominyku? – kartą paklausė dukters sena motina.
– Nežinau, mama, Domas man nesiūlo, o aš pati negaliu kelti tokių temų.
– Rodosi man, dukrele, kad tu veltui gaišti jam savo laiką…
Po kelių dienų Letos motina turguje sutiko Dominyko mamą. Jos pasikalbėjo apie kainas, apie gyvenimą, o tada perėjo prie svarbiausio.
– Jau seniai mūsų vaikai draugauja. Būtų gerai jiems pagaliau susituokti. Tapsime su jumis viena didele šeima,- pasakė Letos mama.
– Būtų neblogai,- atsakė Domo motina.
Namie motina papasakojo sūnui apie jų pokalbį. Dominykas buvo liūdnas ir susimąstęs. Buvo toks įspūdis, kad jį išdavė. Jis pats negalėjo paaiškinti tokios savo būsenos priežasčių, tačiau jis pastoviai buvo nepatenkintas.
O vėliau kaimo mokyklas uždarė ir jie su Leta išvyko į skirtingus miestus. Domas pajuto palengvėjimą.
Jam dar niekada nebuvo taip gera, kaip dabar. Po kurio laiko Dominykas vedė buvusią savo grupiokę Simoną. Jiems gimė sūnus, po poros metų dukra.
Kartą jie atvažiavo į kaimą pasisvečiuoti pas Domo tėvus. Ir čia jį vėl užliejo seni jausmai. Jis vėl pamatė savo Letą. Ji buvo tokia pat jauna ir graži, kaip anksčiau.
Vakare motina papasakojo sūnui, kad jo Leta ištekėjo praėjus keliems metams po to, kai sužinojo, jog jis vedė. Jos vyras labai įtakingas ir turtingas. Jie gyvena gerai. Augina dukrą.
Po išeiginių Domas su žmona ir vaikais grįžo į miestą ir dar ilgai negalėjo suprasti: kodėl mūsų gyvenime taip būna – myli vieną moterį, o vedi kitą…
