Kai Ema išėjo į išleistuvių balių vasarą 1990 metais, jos tėvai – Tomas ir Ana – negalėjo numatyti, kad tai bus paskutinis vakaras, kai jie matys savo dukrą. Mergina buvo šviesi, gera, šiek tiek svajinga. Ji neturėjo priešų, ji niekada nekonfliktavo, ir tą vakarą atrodė ypač laiminga. Ji vilkėjo švelniai mėlyną suknelę, kurią kartu su mama išsirinko prieš dvi savaites iki baliaus. Ana netgi padarė jai šukuoseną, o Tomas nesulaikė ašarų, kai pamatė dukrą prieš jai išeinant.
Ji pabučiavo abu į skruostą ir pasakė:
— Greitai grįšiu. Ryte papasakosiu viską-viską.
Bet rytas atėjo be jos.
Visą naktį Tomas nemiegojo. Iš pradžių manė, kad ji liks pas draugę. Bet kai nei viena iš jos draugių negalėjo pasakyti, kur yra Ema, Anos širdis susispaudė. Tėvai apvažiavo visas netoliese esančias gatves, skambino į ligonines, policijos skyrių, skelbimai laikraščiuose… Bet Ema lyg išnyko. Nei kūno, nei pėdsakų, nei liudininkų. Tik skausmas. Tylus, naikinantis.
Praėjo savaitės. Paskui mėnesiai. Metai.
Ana pradėjo sirgti. Tomas užsidarė savyje. Jie tapo svetimais vienas kitam namuose. Kartą Ana pasakė:
— Gal ji tiesiog… norėjo pradėti naują gyvenimą? Gal jai buvo sunku su mumis?
Tomas tylėjo. Jis niekada netikėjo, kad Ema galėjo išeiti tiesiog taip. Jo širdis kuždėjo: kažkas atsitiko. Jis kaltino save. Jis prisiminė, kaip tą vakarą pernelyg griežtai atsiliepė apie jos vaikiną. Kaip pakėlė balsą, kai ji pasakė, kad nori mokytis kitame mieste. Tai buvo įprasti žodžiai, bet staiga… būtent jie ją atstūmė?
Ana mirė 2007 metais. Taip ir nesužinojusi, kas nutiko dukrai.
Tomas liko vienas name, kuris dabar atrodė per didelis, per tuščias. Jis retai užsukdavo į Emos kambarį. Viskas jame liko, kaip ir tada: knygos, nuotraukos, jos dienoraštis, pliušinis meškiukas, kurį ji apkabindavo vaikystėje.
2012 metais, tvarkydamas seną palėpę prieš parduodant namą, Tomas rado dėžę su foto albumais. Dulkėtos, susidėvėjusios, tos, kurias jie su Ana vedė pirmuosius Emos gyvenimo metus. Jis atidarė vieną iš jų – iš kažkur krito senas išblukęs atvirukas. Jis pakėlė jį — ant nugarėlės buvo vaikiškas raštas:
«Mama, tėti, ačiū už gimtadienį. Aš jus myliu». Parašas: Ema. 1983.
Tomas staiga apsiverkė.
Jis toliau vertė puslapius vieną po kitos, kol pasiekė paskutinį albumą – kuriame, kaip jis manė, buvo tik vestuvių nuotraukų dubletai. Bet tarp nespalvotų nuotraukų buvo viena spalvota, aiškiai vėlesnė. Tai buvo nuotrauka parke. Nieko neįprasto — suolelis, medžiai. Ir tik vėliau Tomas pastebėjo: foniniame vaizde mergina. Profilio. Bet veidas… veidas buvo kaip Emos. Tik vyresnis.
Jis padidino nuotrauką kompiuterio ekrane. Praėjo pro skaitytuvą, tada paaštrino.
Širdis plakė kaip jaunystėje.
Tai buvo ji.
Nuotrauka buvo pasirašyta: «Piknikas, 2001 metai. Ciurichas».
Nuotrauką padarė koks nors tolimesnis giminaitis. Matyt, atsitiktinai pateko į albumą, kai jie rinko medžiagą Annos jubiliejui.
Tomas iš karto parašė fotografui. Sužinojo, kad tas buvo konferencijoje Ciuriche ir fotografavo pasivaikščiojimą miesto parke. Mergina nuotraukoje neturėjo su jais nieko bendro — jis netgi jos nepastebėjo.
Ciuriche Tomas praleido tris savaites. Apeidavo kiekvieną parką. Rodydavo nuotrauką žmonėms. Beveik pasidavė. Bet kartą, sėdėdamas kavinėje, įsikalbėjo su barista. Parodė nuotrauką. Tas pasakė:
— Palaukite… Tai gi Sofi. Ji dirba mūsų moterų prieglaudoje. Labai gera, bet… užsidarusi.
Tomas nedrįso kvėpuoti.
— Ji ilgai jums dirba?
— Beveik 10 metų. Niekuomet nekalba apie praeitį. Vieniša. Bet visi ją myli.
Kitą dieną jis atėjo į ten. Jį palydėjo į nedidelį kabinetą. Mergina už stalo pakėlė akis.
Ir sustojo.
Jie žiūrėjo vienas į kitą minutę. Be žodžių.
Ji atsistojo. Žengė žingsnį. Paskui kitą. Ir staiga apkabino jį taip stipriai, lyg stengdamasi įsigyventi į jo kūną, susigrąžinti visus metus.
— Tėti… — sušnabždėjo ji.
Ji gyveno kitu vardu. Pabėgo tą naktį, nes manė, kad juos nuvylė. Jos vaikinas nuvežė ją į kitą miestą, bet vėliau ją paliko. Ji nedrįso grįžti, manė, kad jos daugiau nelaukia. Vėliau buvo per vėlu, per bauginančiai. Pakeisti dokumentai, metų kova, gėda, vienatvė.
Dabar jie sėdėjo ant suolelio. Šalia. Rankos rankose. Jis nepastabdė. Tik klausėsi. Kiekvieno jos atodūsio, kiekvieno «atsiprašau», kiekvienos pauzės, kurioje gyveno visas gyvenimas — svetimas, tolimas, kupinas skausmo.
— Galvojau, kad jūs mane išbraukėte… — pasakė ji beveik šnabždėdama. — Buvau jūsų žvilgsnio bijojome. Galvojau, kad jus nuvyliau, išdaviau…
— Tu buvai mano dukra. Ir likai. Net kai to nežinojai. Rašiau tau laiškus. Į orą. Į dangų. Sėdėjau prie tavo lovos, kalbėjau su tuštuma. Tu dingai, bet nesustojau tavęs mylėti. Nė vienai dienai.
Jis ištraukė iš vidinės kišenės tvarkingai sulankstytą popieriaus lapą. Senas, pageltęs.
— Tai paskutinis laiškas. Vis dar nešioju jį su savimi. Parašiau jį tą dieną, kai mirė mama. Tada pažadėjau jai: jei kada nors tu grįši — viską pasakysiu. Be nuoskaudų. Tik tiesą. Tik meilę.
Ji skaitė laišką, ir jos rankos drebėjo. Ant akių — ašaros. Bet tai jau ne tas, kartus. Tai buvo palengvėjimo ašaros. Sugrįžimo. Priėmimo.
— Ar galima… — pasakė ji, įsižiūrėdama į jo veidą, tapusį taip artimą, pasenusią, bet vis dar šiltą. — Ar galima atvažiuoti pas tave? Į tą namą? Gal tik pasėdėti sode. Ten dar stovi supynės?
Jis linktelėjo.
— Viskas liko, Ema. Viskas laukia tavęs. Net gėlių vazonai ant palangės — tie, kuriuos mama sodino. Namai laukė tavęs, kaip ir aš. Mes nenustojome tikėti.
Kai jie atsisveikino tą vakarą, jis apkabino ją kaip vaikystėje — stipriai, visa siela.
— Turi kur sugrįžti, dukrelė. Visada turėjai.
Ji prisiglaudė skruostu prie jo peties.
— Ačiū, kad neišmetei tos nuotraukos. Ačiū, kad neišmetei manęs iš širdies.
Kaip jūs pasielgtumėte tėvo vietoje?
Visas svetainės turinys priklauso autoriams. Visos teisės apsaugotos.
Mūsų tinklalapyje talpinami tik pramoginio pobūdžio straipsniai, surinkti iš visos planetos. Tinklalapio redakcija neatsako už duomenų tikslumą ir aktualumą.
Kai kuriuose straipsniuose gali būti netikslių rekomendacijų ir patarimų, galinčių suklaidinti, todėl būtinai pasikonsultuokite su to profilio specialistu, prieš išbandydami.
