„Ak, pamiršau pamaitinti!“- skėstelėjo rankomis pagyvenusi slaugytoja, – „Paguldė į atskirą boksą, kad neužkrėstų visų tų, kurių atsisakė!” Moteris paėmė buteliuką ir lėtai nupėdino į koridoriaus galą.
Savanorė Lina nuėjo paskui ją, ji čia buvo pirmą dieną ir dar nelabai orientavosi ligoninėje. Jos įėjo į palatą ir Linai užgniaužė kvapą, o akyse pasirodė ašaros.
Pusmečio mažylis iš kūdikių namų čia gulėjo visiškai vienas. Ir taip buvo matyti, kad vaikui blogai, temperatūra, sunku kvėpuoti. Tačiau mažylis neverkė, o tik dūsavo.
Vaikai, kurių atsisakė tėvai, greitai nustoja verkti, skirtingai nuo vaikų, čia gulinčių su mamomis. Šie gali sukelti isteriją per visą ligoninę, žinodami, kad greitai atbėgs mama ir apsaugos nuo viso pasaulio. O čia verk neverkęs, pas tave niekas neateis. Štai net pamaitinti pamiršo.
Mažylis godžiai čiupo burna žinduką – jam tiesiog norėjosi gerti ir matyt jau seniai.
Lina negalėjo suprasti, kaip galima pamiršti bejėgį sergantį vaiką, juolab jei jis pilnai priklausomas nuo tavęs?
„Kaip taip, kaip jūs galėjote jį pamiršti?“ – nevalingai išsprūdo Linai. Seselė metė į ją nepatenkintą žvilgsnį: „Patylėtum jau geriau. Spėsi čia paskui visus.
O jis ir nereikalingas niekam“. Nuo tos dienos Lina dažnai užsukdavo pas mažylį. Jis greitai taisėsi ir netgi ėmė šypsotis. Pasveikusį vaiką išvežė atgal, tačiau Linai pavyko išsiaiškinti, kad mažylį ruošiasi įvaikinti
šeima. Istorijos pabaiga buvo laiminga. O Lina po to tapo tikra „ligoninės mama“ čia gulintiems vienišiems vaikams. Mergina įsitikino, kad kartais švelnus elgesys ir meilė gali daryti stebuklus – net jei viskas atrodo beviltiška.
Daugiau tokių gerų žmonių ligoninėse kaip Lina!
