Įprato, kad viską atleisdavo ir laukdavo.
Parašė: „Labas! Aš buvau neteisus. Pamiršk. Mylėti kaip tu kita nesugebėjo. Perrinkau savo gyvenimą eilutėmis. Daug ką permąsčiau, mažyte. Atleisk, kad sutrypiau tavo širdį. Tu man reikalinga. Žinok, man be tavęs šakės. Prašau, pabandykime nuo pradžių. Ir dieną, ir naktį noriu dalintis su tavimi. Aš tavo laivas tavo prieplaukoje. Ir man nereikia jokios kitos. Aš pagaliau išmokau vertinti tuos jausmus, kuriuos tu išmokei per skausmą. Tu išmokei mane nuoširdžiai mylėti. Man taip šilta prie tavo laužo…“
Jis laukė atsakymo. 3 paras laukė. Ir vėl parašė: „Kam tas ignoras? Buvau kvailys, dabar suvokiau, kad kvaila atsisakyti meilės“.
Atėjo atsakymas: „Kokios dar meilės? Ir išvis, ar ji pas mus buvo? Viskas praeityje.
Neužkibsiu ant gražių akių liūdesio. Išmokau paleisti žmones. Tuos, kurie mainais neduoda šilumos. Išgyvenau tarp apkalbų, melo, šešėlių. Sugebėjau pakilti parklupusi. Šypsausi visų priešų pykčiui. Tik tikėjimas gėriu toks pat kaip anksčiau. Su manimi mano draugai, man pasisekė. Nėra vietos tik netikrai vilčiai.
Tu nori įtikinti, kad pasikeitei. Mes tai praėjome ne kartą. Kaip tau viskas paprasta: „Aš atsiprašiau“. Aš tapau kurčia garsioms frazėms. Plauk, laive, atgal, prieplaukos nėra. Ir šildytis nėra kur, laužo nebėra. Nematau prasmės pradėti nuo pradžių. Viskas paprasta. Aš tave išaugau“.
Ir jis sustingo, pirmąkart supratęs, kad tai taškas. Tai visam laikui. Mes visi suaugame, kažką prarasdami.
Tai, ko nesusigrąžinsime niekada.
Tie, kurie jus myli … kaip bejėgiškumo nelaisvėje. Atleidžia vėl ir vėl. Ir laukia stebuklo.
Ateis diena, kai išskleis sparnus. Ir, pakilę nuo skausmo, išaugs jus…
